Jozefas van Wissemas – tai Nyderlandų kilmės liutnios virtuozas, kuris šiam instrumentui suteikė “seksualumą” ir, užmarštin nugrimzdusiam muzikos įnagiui, suteikė naują gyvastį. Kritikų Jozefas laikomas, kaip pats geriausias liutnininkas vakarų pasaulyje.
Kadaise didikų dvaruose skambėjusį instrumentą, Jozefas prikėlė ir pritaikė naujiems laikams taip, kad savo grojimu, pasak jo, jis gali klausytojui sukelti tranzą ir suteikti gilią patirtį bei potyrį. Be to, jis ne tik bičiuliuojasi, kuria ir įrašinėja kartu albumus su Jimu Jarmuschu, bet ir sukūrė jo kino filmui “Išgyvenat tik mylintys”(“Only Lovers Left Alive”) garso takelį, už kurį pelnė Kanų Kino Festivalio “Auskinę Palmės Šakelę”.
Tad apie visa tai ir dar daugiau – trumpame ir aiškiame pokalbyje su Jozef van Wissem, kuris koncertuos spalio 24 d., sekmadienį, Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Jozefai, šiuo metu jūs turuojate, tad papasakokite kuo šios gastrolės skiriasi nuo ankstesnių? Kur buvo intensyviausias šou, geriausia publika, įdomiausia vieta ir pan.?
Pasirodymai visur yra visiškai skirtingi, kai kurios šalys yra tikrai savotiškos su savotiška publika. Bet, tarkim, Lenkijoje turėjau puikią, netgi laukinę auditoriją – ten žmonės buvo labai atsipalaidavę, nesijautė audiencijoje jokio susikaustymo. Taip pat Briuselio audiencija buvo pašėlusi, savotiškoje ekstazėje. O, tarkim, Nyderlandai buvo savotiški, bet ten visada taip.
Bene įdomiausia vieta buvo vokiečių karo bunkeris Aachene, kur sienos buvo suvarpytos olandų kariškių kulkomis.
Taipogi labai intensyvūs pasirodymai, bet čia prieš Covidą, buvo Maskvoje, Sankt Peterburge, Ukrainoje, Italijoje. Tačiau sunku ką nors išskirti, kai esu turėjęs plius / minus 1500 koncertų, t.y. daugiau nei yra padarę kokie The Ramones.
Daugelis menininkų pandemijos laikotarpį išnaudojo kūrybai; ar kūryba tapo kitokia, lyginant su ją su laisvės sąlygomis? Kaip apskritai jūs karantinavotės?
Karantinavausi Varšuvoje ir, tiesą sakant, nei karto nebuvau išlindęs į dienos šviesą. Įrašiau naują albumą, kuris šį kartą yra visiškai instrumentinis, be jokio vokalo. Kadangi nepalaikiau kontaktą su aplinkiniu pasauliu – turėjau tik instrumentą, kuris buvo mano geriausias draugas per visą pandemijos laikotarpį.
Liutnia: kaip įsimylėjote šį instrumentą? Visi nuo mažens svajoja tapti žinomos roko grupės gitaristais, tačiau jūs tapote kuo tapote ir dar daugiau – prikėlėte liutnią iš užmaršties. Taigi pasakokite viską – tiek technines, tiek dvasines instrumento savybes.
Tiesą sakant, mano muzikinis kelias prasidėjo būtent nuo gitaros. Muzikos mokytoja savo kambaryje, jo kampe, turėjo liutnę, tačiau nors ir labai viliojo mane išbandyti šį instrumentą – ji neleido jo liesti. Tačiau regėdama mano nuolatinį vaikišką susidomėjimą – davė mokytis liutnios partitūras klasikine gitara.
Vėliau Niujorke atsitiktinai radau puikų mokytoją Patą o’Brieną, buvusį gitaristą, šlovingojo Gary’io Daviso mokinį. Regėdamas mano aistrą liutniai, jis pasiūlė sukurti ką nors su ja ir štai dėka to aš dabar esu toks koks esu. Beje, iki šiol aš vis dar groju klasikinius liutnios kūrinius, kurie man pasitarnauja naujos kūrybos procese.
Papasakokite kokią vaikystę, kokią paauglystę turėjote? Koks žmogus esate dabar; pankas, hipis, gotas? Ar tu turite gyvenimo viziją?
Mano gyvenimo vizija yra paprasta – tai mano klausytojai. Jie yra tie žmonės, kurie mane varo į priekį, įkvepia ir, galų gale, išlaiko. Mano vaikystė buvo iš ties smagi, nes augau muzikantų šeimoje, kurie iš šio amato gyveno – visai kaip aš. Gyvenome mes netoli Belgijos sienos, todėl mano ryšys su ta šalimi yra itin glaudus. Beje, buvau auginamas pagal katalikiškas vertybes, nors dabar esu visiškas agnostikas.
Jimas Jarmuschas yra jūsų bičiulis. Kaip jūs susipažinote su juo? Koks jis kaip žmogus?
Susipažinau su Jimu, tiesą sakant, visiškai paprastai ir atsitiktinai – gatvėje. Jis ėjo pro mane, o aš tiesiog ėmiau ir paklausiau; ar jam įdomu būtų išgirsti, kaip aš groju liutnia? Jimas atsakė „taip“ ir man beliko tik įbrukti jam į rankas savo kompaktinį diską.
Vėliau gavau emailą iš jo biuro, pradėjome susitikinėti, kurti, įrašinėti, o galiausiai ir groti gyvai. Beje, kaip tik šiuo metu su juo kuriame dar vieną plokštelę. Manau, tiek jis, tiek aš esame labai laimingi, kad taip atsitiktinai viskas susiklostė.
Jimas, kaip žmogus, yra labai savas ir pasiutusiai besidomintis menais, kultūra ir viskuo kas su tuo susiję – jis tuo gyvena, kaip kad aš liutnia.
Ar tikite laisva valia ir kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už tai, ką daro? O gal mes esame tik kažkokios varomosios jėgos marionetės?
Apibūdinčiau save kaip gilų agnostiką, kuris nežino nieko. Mano varomasis instrumentas gyvenime, tiesą sakant, yra mano klausytojai. Ir istorija – tiek atskirtų individų, tiek kaip pats mokslas. Giliai tikiu laisva valia, bet tuo pačiu, mes esame gamtos marionetės, kuri veikia laisvai nuo mūsų norų ar veiksmų.
Ar žiūrėjote Euro 2021? Grupių etape Nyderlandų rinktinė atrodė labai gerai, tačiau atkrintamosiose varžybose Oranje fortūna, deja, nesišypsojo.
Nors ir esu olandiškos kilmės, tačiau nesidomiu ir niekada nesidomėjau futbolu.
Kokia knyga, filmas ir muzikos albumas padarė didžiausią įtaką jums, kaip asmenybei?
Filmas: tai būtų danų kino klasikos pasididžiavimas ir nuostabus Carlo Dryerio kūrinys pavadinimu “Ordet”. Žiūrėjau juostą ne vieną kartą ir joje kas kartą atrandu naujų detalių.
Literatūra: viskas ką parašė Henry Suso.
Iš muzikos sunku būtų išskirti tą vieną atlikėją ar, juo labiau albumą, tačiau man esminiai yra Coil, Segovia ir Robertas Johnsonas.
Pasirodymas Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, spalio 24 d. Ko melonamui tikėtis iš jūsų išstojimo?
Transo! T.y. gilios patirties. Bei, galiu atskleisti, kad bus tiek naujos medžiagos, tiek senos mano kūrybos.
BLITZ
