Paskutinį sykį festivalyje Mėnuo Juodaragis lankiausi prieš 5 metus, kada koncertavo Laibach ir Alio Die. Tai buvo toks geras vyksmas Dūburio ežero saloje (vaizdingame Zarasų krašto regione), kad atsiminimai rusena po šiolei – tarsi tai buvo praeitamet, ar max užpraitamet (nepamenu kada MJR esu taip ilgai nebuvęs). Bet gana tai pertraukai, tariau sau šiemet, ir štai mes dar viename vaizdingame regione – Grybų Dvare, Švenčionių rajone, Labanoro girios pašonėje.
Festivalis šis unikalus daugeliu dalykų. Kaip pavyzdžiui kasmetine sau užduodama tema, kuri keičiasi su lyg kiekvienais metais, kas padaro vyksmą kas kart unikaliu ir vis tokiu pat gražiu. Šiemetine tema – Ragutis – pagonių dievukas, kuris globojo viską kas susiję su rugimu – ar tai būtų ruginės duonos gamyba, ar alaus virimas, ar kaip sakė, man perkant dovaną broliui gimtadienio proga, vieni itin smagūs Juodaragio gentainiai – “Už jas gražias ir mus raguotus!”
Sudeikių kaimas, senoji Lietuvos sostinė Kernavė, Zaraso ežero sala, Aukštadvaris su Velnio Duobe, minėta Dūburio ežero sala ir štai Grybų Dvaras Švenčionių rajone – Mėnuo Juodaragio organizatoriai gali būti pagrįstai apkaltinti tuo, kad renkasi ir atranda nuodėmingai gražias vietas šventei švęsti. Drąsiai galiu teigti, kad kito festivalio Lietuvoje, manau, tikrai nėra, kuris būtų taip įsisavinęs gebėjimą nustebinti savo fanus ar atsitiktinius smalsuolius, ne tik atrandant įstabią vietą, bet ir joje taip preciziškai sustyguojant viską logistiškai, išplanavimo, dekoracijų ir kt. prasmėmis.
Pusantros valandos vairavimo nuo Vilniaus, Pilaitės ir štai mes automobilių eilėje prie mokamo parkavimosi festivalio teritorijoje (25 Eurai už tai). “Alkoholio su savimi nesivežate?” – pasiteirauja festivalio vartus mums praveriantis apsauginis, gi mes atsakę, kad tikimės šito gero rasti festivalyje, neturkus jau statomės palapinę. Idealioje vietoje – prie pat maudynių prūdelyje, miškelio bei pačios vyksmo teritorijos (kadangi mes ne itin ramūs – tolimųjų “ramučių” – atsisakome).
Prieš vykstant buvo dievagotasi dėl ne vieno dalyko. Kad, tarkim, nebus taip patogu, kaip Zaraso ežero saloje, kur galima tokiems pagyvenusiems, kaip aš, koncertus stebėti tiesiog patogiai įsitaisius ant suolų. Regint pastarųjų savaičių orus, Brangiąjai sakiau, kad “kažkurią dieną tikrai lis, patikėk, bet bent gal ne visas tris.” Bei šiaip tas karantinas su visomis kaukėmis išaugino ne tik jumyse, bet ir manyje šiokį tokį sociopatą. Tad, kaip su tomis baimėmis buvo?
Atsakymas: baimėms įtaisiau(-ėme) ragus. Minėtas fantastiškas vietovės įsisavinimas ir išplanavimas – tarkim, “Grybų scena” – tarsi estrada, t.y. ji pozicionuota nuožulnės apačioje ir turint kilimėlį, nei suolų trūksta, nei vaizdą kas užstoja, nei garsas koks prastas. Gi “Ragų sceną” randi praeidamas žaidimų aikštę su šiaudų statiniu; ne viena šimtmetį menantį ir tvoromis su pakyla įrėmintą Ažuolą; Aukurą, kuriame šeštadienio dieną buvo giedamos sutartinės bei medžio skulptūrą “Karūna”. Kas geriausia, kad atstumas, kelias tas – dar ir velniškai trumpas, bet regite koks intensyvus.
Didžiausią dalį muzikinio laiko praleidome prie “Grybų scenos”, bet tai nereiškia, kad “Ragų scenoje” nebuvo nieko gero. Kaip tik – vienas iš 5 geriausių Mėnesio Juodaragio koncertų buvo sugriežtas būtent pastarojoje erdvėje, kurią lanku įstabiai juosė, it rėmas, vandens stichija. Kalbu apie ezoterinį Kauno black metal brigados Luctus pasirodymą, kuris buvo su nuostata nupėdinti ir pavėpsojus “šiaip”, užsidedant “varnelę”, o gavosi taip, kad tik vaiko ašaros su užspaustomis ausimis mane atplėšė nuo prie pat scenos esančios tvoros.
Paskutinį sykį Luctus klausiau ankštame Kablyje, kada banda atgriežė savo kultinį EP “Ad Arma!”. Nuo šio disko prasidėjo mano fanboy kelias Kauno metalo kolektyvui, ko padarinyje į koncertą anuomet lekiau šventiškai. Tačiau visgi likau nuvylęs ir, kaip dabar supratau – greičiausiai dėl tragiško garso tada. Nes, kad juos kur šėtonas, kaip gerai, užtikrintai, įtraukiančiai, užvedančiai, teatrališkai ir akcentualiai vyrai ir skambėjo ir žiūrėjosi MJR, “Ragų scenoje”.
Vaizdas toks, jog rodėsi, kad jie yra patys sau šeimininkai, t.y. nieko nei bando pamėgdžioti ar kažkokių dievukų būti įkvėpti. Šaltkalvio skulptūra papuoštas mirkofono laikiklis grupės logotipu; ne koks tipinis ar standartiškai nuobodus, o savitas corpse-paintas; galop, net prie nūdienos realijų prisitaikant – ant kiekvieno bandos nario veido, išskyrus vokalistą Simoną, užtrauktos juodos veido kaukės. Na, ir žudanti muzika!!! Sakau užtikrintai – juodosios ezoterikos teatras, kuris iš naujo manyje perkovė požiūrį į Kauno black metal grupę Luctus. Bravo, vyrai. Kitą kartą į jūsų koncertą – tik romantiškai su Brangąja, be jokių atžalų.
Tas antrasis pasirodymas, kuris nubloškė, buvo projektas tokio avangardisto Povkės. Kalbu, žinoma, apie Vilkdują, “Grybų scenoje”, šeštadienio naktį. Velniškai seniai regėtas ir gyvai girdėtas atlikėjas, kartais pasirodydavęs seniau ir su grupe; ir kaip duo, akomponuojant gitaros. Suru Records išleistą Vilkdujos “Cosmogonia” kadaise surikiavau, kaip antrą kultiškiausią LT top-10 metų albumą, tad tai buvo mano MJR bene laukiamiausias pasirodymas.
“Ačiū pačių, ačių pačių, bl*t..!” – po vieno iš hipnotizuotai prikausčiusio pasirodymo kūrinių, tarsi, kiek piktai išrėžė Povilas publikai. Pyktis. Energija. Tamsa. Klampynė. Ragas džiunglėse. Daug epitetų ar, sakykim, drobių nutapyti galima būtų, aprašant Vilkdujos pasirodymą. Kada ir vaizdas, ir garsas, ir žodžiai, ir muzika, ir viso to energija tampa vienu nedalomu, tamsiai ryškiu, neapčiuopiamai supančiojančiu.
Kas geriausia, nežinojau ką gausiu prieš koncertą ar, tiksliau, maniau gausiu dozę “Cosmogonia”, tačiau – priešingai – kilpos buvo beveik visai negridėtos. Išskyrus vieną – “Aš dabar kažkiek paslebizavosiu angliškai, t.y. atliksiu tokios grupės Coil dainą.” – tarsi atsainiai ištaręs Povilas ir nuo dūšios tėškė, kiek žinau, jam depresyviausią britų post-industrial ikonų koverį “Heartworms”. Manau, daugiau kažko rašyti ir nebereikia?
Oi, o kaip gi MJR be reikalo, kuris yra pavadinimu Skeldos? Man rodos, nesu klausęs šio atlikėjo gyvai, tačiau jo albumas “Ilgės” buvo tas, kuris Vytenio Eitminavičiaus ego džiaugsmui, aplenkė Vilkdujos “Cosmogonia” ir buvo pripažintas Kultiškiausiu LT albumu 2018 metais. Tad tai buvo dar vienas muzikinis monumentas, kurį man reikėjo ir išgirsti, ir pamatyti, ir netgi pafilmuoti į kult.lt, kaip vienintelę live transliaciją iš MJR.
Vytenio alter ego Skeldos groja drone stiliaus garsus. Tai – ne itin melodinga muzika, o ir jos autorius – ne iš tų su kuriais prasilenkdamas taip lengvai pasibroliuosi, apsikabinsi susitikęs ar pan., t.y. žmogus jis rimtas. Tačiau, kas paradoksalu, jo kuriamuose garsuose yra kažkokios velniškai daug gėlos, kuri kabina širdį iš esmės, tačiau jos nepažeisdamos. Kaip tik, kažkiek gydančiai veikiančios.
Tad ir pasirodymas buvo būtent toks – pripildantis. Nes kaip kitaip, negi iš manęs daugiau dar ką galima atimti, po visko ką gyvenimas per tuos 39 metus atėmė, metas dabar jau ir kažkiek gauti! Juokas juokais, žinoma, tačiau pasirodymas buvo tai ko ir laukiau iš Skeldų – jautrus, glostantis, guodžiantis ir sustyguojantis vidų, vidaus ramybę užsukantis.
Tykumos – tai Kristijono Lučinsko (Driezhas) ir Donato Bielkausko (Donis) jungtinis projektas, kurio anei klausęs prieš tai buvau, anei gyvai regėjęs. Grojo duetas prieš Skeldos, penktadienį, vėlgi “Grybų scenoje”. Ir, tarkime, jeigu to pačio Donio su Žemyna pasirodymas – klaikiai nuvylė ir nesiklausė (musės garsiau dzimbrino aplink, nei jie), tai vat Donato ir Kristijono duo Tykumos buvo tas mano ketvirtasis top pasirodymas MJR.
Pavadinčiau taip išstojimą – vizualus. Kada muzika tapo tavo akyse šviesias vizijas. Kaip ir visada tokiais atvejais tokio tipo pasirodymuose – scenoje didžiausias stalas su be galo daug laidų, aparatūros bei, kas šiems vyrukams nuo seno būdinga – etno instrumentais. Kaip kanklės, dūdos, visokie “šlamučiai”, “skambaliukai”, net kontrabosas ir t.t. Labai malonu buvo dreifuoti beklausant, šį sykį, grynai šviesos ir spalvotų sapnų inspiruotus garsus, pakylėtą dvasią sužadinančią muziką.
Na, ir baigiant maloniausius muzikinius MJR potyrius, noriu išskirti dar tris pasirodymus, kurie buvo prie esminių – tai Kamanių šilelis, žinoma; tada, netikėtai, Smetonos ūsai; bei Vejopačio nostalgiška electro diskoteka. Juos trumpai apžvelgsiu, nes nebuvo 100% suklausyti – tai koks vyksmas MJR nutraukdavo; tai šiaip alus, maistas ir kiti materialūs dalykai; o ir kiek galima vien apie muziką – reikia ir grįžti ir prie kitų MJR grožybų šios apžvalgos pabaigoje. Šis festivalis juk yra kur kas daugiau nei tiesiog muzikiniai aktai.
Kamanių šilelis pasirodymo metu išsidavė, kad koncertuoja antrą sykį MJR, o pirmasai buvo labai seniai, kada, kaip Mantas sakė “mes buvome mažiukai”. Dabar? Tai drąsiai buvo vienos didžiausių lietuviškų muzikinių MJR žvaigždžių. Šį posakį patvirtina ir tas faktas, kad palei “Grybų sceną” nusidriekė bene didžiausia audiencija, lyginant su kitais prieš tai regėtais aktais šioje erdvėje per visą šiemetinį MJR.
Ir jei kiti atlikėjai nesulaukdavo “pakartot, pakartot!”, tai Kamanių šilelio bičiukas ir mergička – išsisukti nuo audros minioje su pareikalavimu – turėjo mažai šansų. Ech, pasirodymo didžiąją dalį praleidome dėl meno ir ugnies “Degtukas” instaliacijos žiebimo, tačiau ne bėda, nes Kamanės niekur nedings. “Atlėkite į mūsų pilnametražius koncertus” – pranašiškai mums ir likusiems pasakė Mantas.
Smetonos ūsai!!! Kas galėjo pagalvoti, kad lauktuosius black metalistus Magyla, kuriuos pakeitė trio iš dviejų berniokų (vienas su armonika, kitas su būnais) bei mergelka (smuikas / vokalas) su savo polkomis, valsais ir kvikstepais taip visus smagiai nuneš. Neišimtis ir mus su Brangiąja – vaikas išgirdęs smuikininkės raginimą susirasti tą šio vakaro patinkantį ar patinkančią (nes po to jau nebebus šansų iškviest), liepė ir mums pasijudinti. Oi, smagiai! Bet labai neilgai, nes pompa.
Na, ir galop Vejopatis, kuris mums tapo paskutiniu suklausytu MJR pasirodymu. Labai nostalgiškas elektroninis šokių muzikos kokteilis. Beklausant – vidus šoko, o finale, po jo važiuojant į Vilnių naktį, mėnulio pilnaties nutviekstu keliu – jis uždavė ir garso takelį. Tai buvo Foje albumai “1982” ir Sel “Neįvertinta karta”.
Nes beklausant Vejopančio pasirodymo, aplankė ta nostalgija it grįžus į 2000-2002 MJR Sudeikiuse su tomis visomis subkultūromis, kurios tada buvo kaip niekada išreikštos. Kur MJR buvo tarsi pabėgimas iš to viso laukinio tuometinio gyvenimo kada kariavo forsai su neformalais, Foje fanai su selofanais ir t.t. ir pan. Bei, be nostalgijos, būtina pabrėžti, kad tai buvo velniškai profesionali, moderni ir intelektuali judesio muzika.
Na, ir artėjant prie baigiamųjų šio rašinio akordų – apie tai, kas Mėnesyje Juodaragyje yra daugiau nei vien muzika. Kaip, kad Kamanių šilelio didžiąją dalį praleidome bestebėdami meno ir ugnies instaliacijos įžiebimą, pavadinimu “Degtukas”, taip Vejopačio pasirodymą mums “iškando” eisena link šiaudinio dirbinio sudeginimo ripkos, futbolo ir pan. “stadione”. Smagiausia, prieš sudeginimą, buvo stebėti ugnies šou, kurį surengė trijulė iš Trakų, pasivadinę “Fakyrai”. Vaikui paliko neišdildomą įspūdį ir tai svarbiausia.
“Amatų kiemas” – gyvas baltijos kultūrų festivalis po giedru dangumi. Kuriame galima buvo prisiklausyti įvairiausių istorijų, pasakojimų, argumentų su faktais ar net žaidimų sužaisti. Kuomet mes Kieme lankėmės – vyko alaus vaišių puota su Lietuvių liaudies užustalės dainomis, aplink zulinant vaikeliams, smagiai ir susidomėjusiai besiklausantiems jų tėvams ir t.t. ir pan. Žodžiu, šventė gyva, puta lengva, įspūdžių lavina.
Paskaitų palapinę teaplankėme vos kartą, bet ir tai ji buvo sausakimša, bei kaukių mes neturėjome, kas labai pagarbu organizatoriams, kad šių saugos taisyklių buvo laikomasi. Dar buvo galima stebėti, kaip žinia, rytais filmukus su vaikais, tačiau gan vėlai mes pakildavome, o vakarinius filmus praleisdavome to padarinyje, kad muzikinė programa buvo, kaip jau skaitėte, labai gera. Pesčiųjų žygis atbaidė savo ilgo laiko trukme, o pirtis, gaila, nebuvo naktinė.
Na, ir galop, oras – kaip pagal užsakymą. Penktadienį lyti pradėjo kaip tik po paskutinio koncerto – ar įmanoma geriau? Nors, įdomus faktas, kad ryte prie prūdo, besimaudant, sutikęs Daividą Kurlį – vieną iš Dundulio ir Kilkim Žaibu vadų, šis teigė, kad “paskutinius pijokus paleidome miegoti apie 5-tą ryto…” Tad, kaip sakoma, senų reiverių nuo “gyvybės eliksyro” nenubaido ir nenubaidys jokie orai, jokios audros!
Finalizuojant atsiliepimą, lankęs festivalį Mėnuo Juodaragis po 5 metų pertraukos ir, kiek paskaičiavau 12 ar 13 kartą – jausmas – šiltai nostalgiškas po visko. Taip, buvo keistos publikos palapinių miestelyje, kaip malalietkos atsilupeliai, šnekėję visą laiką pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, nes gal suprask, jie taip kitiems madingai girdisi. Taip, buvo dar ir violetinių plaukų mergos, kurios gadino nuotaiką savo demonstartyviai garsiu diskursu visiems aplink, apie tai, kad joms nepatinka tamponai (valinkit greičiau iš čia, šliapos). Bet tai tik nelaiku ir ne vietoje po kojomis pasimaišiusios smulkmenos, nuo festivalio beveik nepriklausančios.
Mėnuo Juodaragis XXI 3/4 – ne tik gražiausios vasaros užbaigtuvės ir ne veltui pasirinktas, kaip vienintelis mūsų vasaros festivalis, tačiau ir ištisas, minėtas, nostalginis naratyvas. Tarsi pasaka sekama vaikystėje močiutės ar senelio prieš saldų miegą. Tarsi senų laikų istorijos realus miražas toje sintetinio betono dykumoje. Atgaiva, kuri suteikia kūnui malonų virptelėjimą, o sielai – saldų pasitenkinimą. Kai žinai, kad ką patyrei – ne liks festivalyje, o rusens tavyje dar ne vieną dieną. Kai žinai, kad vasara pasibaigė, o tau nuo to nei kiek ne liūdna, nes tai dovana beveik Kalėdinė.
Tad ačiū.