Neretai diskutuojant pirmosios post-panko bangos įtaką, sunku pagalvoti, jog žanrui, kuris ir taip atrodė keistas, sunkiai prieinamas ir naujoviškas, priklausė pašaliečiai kurių idėjos, pasaulėžiūra ir garsai stebino net didžiausius keistuolius. Tai grupės kurios be pasiteisinimo leido muziką ir atsižadėjo bet ko susijusio su muzikos industrija ir jos spąstais. Ateiviai kurių meną sudarė įvairūs, sunkiai prieinami elementai kaip kriptininės eilutės ar be galo ekcentriškas vokalų pateikimas. 

Tai atlikėjai kurių įtaka nulėmė naują pogrindinės nepriklausomos muzikos kartą. Ko gero nėra kito muzikinio akto kuris puikiau atstovautų šioms savybėms negu The Fall, kurio centre, jo visad nenuspėjamas ir nuolat užsispyręs genijus – Markas E. Smitas. Tačiau išskirtinumas ne visada garantuoja pasaulinę šlovę, o retkarčiais, net kiša koją.

Antrosios septyniasdešimtų metų pusės panko antplūdis Europoje ir Šiaurės Amerikoje pakeitė kaip žmonės žvelgė į muziką bei kas dėjosi jos užkulisiuose. Paaiškėjo, jog alternatyvi muzika geba surinkti publiką, o visų svarbiausia – išparduoti bilietus gyvuose pasirodymuose. 

Aktai kaip The Damned, Ramones ar Sex Pistols, savo kandžiu išskirtinumu, panieka tendencijų kultūrai ir flirtacija su anarchija sparčiai pakeitė kas tuo metu sklido radijo bangomis. Su laiku, paaugliai, kurių laisvą laiką apėmė muzika ir panko pasirodymai, įžvelgė potencialą pakylėti  panko tiesmukiškumą ir paprastumą į artistiškesnes aukštumas. Eilutės pamažu linko į retrospekcijos pusę, bosinės gitaros užėmė žymiai didesnę rolę. 

Pankas, pirmą kartą po kelerių metų tapo melodiškas ir virto gaire muzikantams eksperimentuoti bei sukti įvairiomis avantagrdinėmis linkmėmis. Smarkiai užkerėtas vienu Sex Pistols pasirodymu, būsimas The Fall vokalistas Markas E. Smitas nusprendė suburti savo kolektyvą kurio genialumas pasireiškė rafinuoto panko kulminacijos forma. 

Jau nuo pat komercinės pradžios 1979-aisiais metais, The Fall atskleidė savo neapykantą status-quo, savarankiškumą, nepriklausomybę bei poetišką dvasią. Visiems grupės nariams esant literatūros fanatikams, nenuostabu, jog dainų takeliai kone dvelkė keistomis, samišį keliančiomis nuorodomis. Sunkiai atpažinami tikriniai daiktavardžiai staigia tapo grupės signatūra. 

Viename interviu Smitas pripažino idėjas dainų žodžiams įgyjęs paprasčiausiai rašydamas prozą kuri vėliau tapo dainų tekstais. “Live At The Witch Trials”, The Fall pirmasis albumas pasižymėjo tam tikru industriniu aštrumu kuris tuo metu buvo beveik negirdėtas. Grupė į muziką implementavo vargonus ir žaidė skirtingais gitarų tonais kurių tempas dažnai nenusėdėjo vienoje vietoje. 

Viešumoje turintys vos tuziną dainų, The Fall per naktį susilaukė kultinio atpažinimo kurio trūkumui paaiškėti neprireikė net metų – kolektyvas buvo nulemtas egzistuoti pogrindyje. Savybės kurios nulėmė šį naują statusą grupės persekioti nenustojo, o unikalus Smito eilučių pateikimas, ortodoksiškumas bei primityvūs tačiau sodrūs garsu ritmai tik brandėjo su metais. 

1984-ųjų judrus bei sporadinis “The Wonderful And Frightening World Of….” tai puikiai patvirtino. 1986 metų “Bend Sinister”, iki šių dienų pasižymi kokybiškiausiais grupės singlais kaip “Mr. Pharmacist”, o lengvai įsimenamas “Totally Wired” netgi skamba tinkamas šokiams. Tačiau, kukli The Fall šlovė niekad neprilygo savo post-panko brolių įtakai, o singlams kaip “Once In A Lifetime” muzikos spektre šluojant viską kas pasitaiko, Smitui teko slapstytis šešėliuose. Jis dėl šio fakto visiškai nesielvartavo, dainoje “C ‘n’ C-S Mithering” pašaipiai teigdamas:

“I’m not joining conventional rock bandThe conventional is experimental, the conventional is now experimental”

Akivaizdu, jog žurnalus domino viskas tik ne The Fall, o Smito problemos su alkoholiu ir narkotikais visiškai neprisidėjo prie grupės pozityvaus įvaizdžio. Kolektyvo pastovus narių kaitaliojimas (viso jų buvo 66) ir liūdnai pagarsėjusio Smito, kaip asmens su kuriuo be galo sudėtinga dirbti legenda taip pat kišo koją užsitikrinti net menkiausią vietą radijuje. 

Šiomis dienomis, kaip bebūtų, šis Mančesterio kolektyvas minimas kaip “produktyviausia Britiško past-panko judėjimo grupe” kurių repertuare vyrauja netgi trisdešimt vienas studijinis albumas. Tai grupė kuri įkvėpė “Pavement” ir “Sonic Youth” kurti muziką, o grupės Black Flag vokalistas Henris Rolinsas apie juos atsiliepė teigdamas:

“Gavęs galimybę, paklausyk Fall muzikos ir pasvarstyk koks laimingas esi turys pripažinimą tokiai nuostabiai muzikai.”

Panašu, jog The Fall buvo nulemti plaukti prieš srovę. Tradicijos, moralai ir cinizmas buvo įsišakniję pačioje kolektyvo esencijoje, kurio genialumą muzikos klausytojai pradėjo narplioti tik pastaraisiais metais. Panašu, jog Smito poezija vis brandėja, o grupės, savo metu nepripažinta, legenda randą kelią į naujas, standarto atsisakančias širdis. 1983-ųjų metų “Perverted By Language” takelyje “Smile” vyrauja kelios eilutės kurios, ko gero, tiksliausiai iliustruoja Smito, ir kartu The Fall ideologiją bei požiūrį į lėkštą ir paviršutinišką visuomenę: 

“Smile!
Meat animals
Smiled!
Patchwork jacket from the top of his ears
Shaved
Relation with fellow age group and opposite birds
Smiles!
Wants anarchy
Smiled!”