Visa Lietuva žiūri, žiūrėjo ir, matomai, dar ilgai žiūrės Euroviziją. Jei krepšinio populiarumas, mūsų šalyje jau kiek nuėjo į pavėsį (vis daugiau chebros žiūri futbolą!), tai Eurovizija, atrodo, niekur neketina trauktis. Bet ar mes esame nuoširdūs fanai šio konkurso? Kaip tie LGBT žmogeliai, kurie varinėja į kiekvieną konkursą dalyvauti, švęsti ir aistringai palaikyti? Nežinau, kaip kiti, bet aš ne. O gal ir tai pakito manyje?

Kuomet Salvador Sobral 2017 metais laimėjo Euroviziją su visiškai ne standartine šiam konkursui daina, jo žinutė ESC pasauliui buvo ta, kad Eurovizija galop taptų Muzika, o ne maskaradu, tragikomedija, kiču ir kitais tokiais smagiais dalykais, kurie per amžius štampais buvo nusėję Eurovizijos konkursą. Tačiau.

Sekantis ESC ir jį laimėjo patys žinote kas. Liežuvis neapsiverčia kitaip man pavadinti tą nugalėtoją, tai išsireikšiu liaudiškai – Izraelio dalbajobė. Kuriai Sobralis, kuomet apdovanojo ją, rodėsi, būtų mielai vožtelėjęs krištoliniu mikrafu per tą riebią, naglą marmūzę. Na, bet pamirškime aną ir beveik visas prieš tai ėjusias Eurovizijas ir nerodykime daugiau Hate‘o, kaip šiemetėje skelbė man visai šaunus vokietukas, užėmęs priešpaskutinę vietą.

The Roop. Dėl jų šiemet (nuo praeitamet) pamečiau galvą žiūrėti Euroviziją ščirai – 2019 metais konkurso nežiūrėjau, o kitus ESC permesdavau epizodiškai. O kaip kitaip? Jau minėtas juodas kičas, neskoningas maskaradas ir graudi tragikomedija – primerktų akių šypsnio prijomu apsiginklavęs, sveikesnės psichikos vardan – taip stebėdavau didžiausią pasaulyje muzikinį konkursą, kaip ir, manau, dauguma mūsų, ane?

Ir žinote ką? Taip, norėjosi mūsų herojų pergalės. Norėjosi aukštos vietos ar bent papuolimo į Top Penketuką, tačiau šį sykį, aš nejaučiu apmaudo ar kartėlio. Kad įvyko nesąmonė, kad laimėjo kažkokie klounai ar ten Malta kokia.

Taip, sirgau už prancūzaitę visa širdimi ar trečioje vietoje likusį Šveicarą. Ir net ta frustracija buvusi, kad laimėjo italai jau sekančią dieną dingo, nes po velnių „rock `n roll never dies!“. Su iš karto, akimirksniu, atsiradusiu skandalu dėl kokaino vartojimo. Čia jums ne kokie bezdaliai Lordi, o jauni, kieti, aštrūs ir, svarbiausiai, nesveikai gražūs būsimi Europinio populiaraus rock monstrai!

Tai čia nugalėtojai. Ir antra su trečia vietos, kurios yra nesveikai geros. O kaip jums Islandija, kaip jums Ukraina, kaip jums Portugalija, kaip jums Rusijos Stambulo konvencija už kurią vatnikai raudojančia širdimi turėjo priverstinai balsuoti? Ir šiaip, esmė, kad pas daugumą dalyvavusiųjų, vos ne pas visus, dainos buvo su konceptualiai ir aiškiai išreikšta šviesia, viltinga, žinute.

Kad ir, tarkim, į finalą nepatekusi slovėnė man tuo įstrigo ar, minėtas, priešpaskutinėje vietoje likęs vokietis su „I don‘t feel hate“, taipogi slovėnės likimo brolis estas – kažkaip nepelnytai likę paribyje, bet, kaip minėjau – velniškai stipri Eurovizija, ko padarinyje dėl nieko nėra, liaudiškai tariant, abidos.

Nekalbant apie stiprius kūrinius, gražias ir prasmingas balades, jaunatvišką rock `n rollą, metalą su tikru pykčiu ar, tarkim, visų melomanų įsimylėtą Hooverphonic alternatyvą, ar Islandijos gabalą apie tai, kaip gera 10 metų mylėti tą pačią moterį. Net gero ir „ne radijinio“ pop šiemetinėje Eurovizijoje buvo. Pavyzdžiui superinė Izraelio juodukė, visai baika Makedonijos „El Diablo“, ar vizualiai įdomus Graikijos variantas.

Ir, bent man, vos trys ar dvi dainos buvo totalūs užribiai šioje Eurovizijoje, t.y. tos trys serbės, kurios atrodė, it ką tik nužengusios nuo Brazzerz porn filmo ekrano. Ar Azerbaidžiano balalaika. Seniau tokie numeriai dominuodavo Eurovizijos konkurse, ko padarinyje aš ESC ir beveik nežiūrėdavau arba žiūrėdamas – gerdavau. Gi dabar? Net trečia nuo galo Ispanijos baladė ar olandas regio stiliumi varantis apie meilę brokoliui buvo muzikaliai visai superiniai.

Tad finalinis šio rašinio žodis tas, kad Salvadorio Sobralio noras, jog Eurovizija pagaliau taptų Muzika iš didžiosios, o ne akių ir ausų farsu, pagal mane, pagaliau išsipildė. To padarinyje parašiau emailą iš tarnybinio pašto ESC rengėjams ar jie planuoja paleisti vinilą geriausių dainų į pardavimą, kaip buvo užpraeitamet. Jei bus – pirksiu ir susirinksiu ant jo The Roop, Dariaus Užkuraičio bei Ramūno Zilnio parašus, kaip geriausio ir realiai pirmą kartą už širdies stvėrusio Eurovizijos Dainų Konkurso, kuris, tikėkimės, žymi naują pradžią. Dance alone!