Gintas Kraptavičius – tai „garso menininkas“, kuris kuria eksperimentinę, elektroakustinę elektroninę muziką jau keletą dekadų. Kas įdomiausia, jo muzikinio kelio pradžia buvo punkroko grupėje, pavadinimu Modus, o kurti jis pradėjo būdamas 12 metų amžiaus.
Parašysiu standartiškai – absoliučiai nežinojau ko tikėtis iš būsimų Ginto atsakymų. Maniau, kad jie bus gan sausi ir ne įnoringi, bet vis tiek tuo žavūs. O ką gavau ir jūs štai paskaitysite? Na, kaip priklauso elektroninę punk muziką kuriančiam muzikantui – atsakymuose kavojasi didelis neklaužada ir šelmis, kuris ne tik mano, kad jo muzika yra orientuota į ateivius, bet ir prieš 19 metų Kaliningrade (Karaliaučiuje) lankėsi „Coil“ koncerte, bei gavo J. Balance ir Sleazy autografus ant piratinio CD.
Tad neišpasakytai gyvas pokalbis su tikru panku – skaitydami atitrūksite, o paskaitę – norėsite nutrūkti.
Sveiki, Gintai. Kas jums yra muzika?
Labas, Martynai, muzika man – didesnioji mano gyvenimo dalis. Ir malonumų, ir nemalonumų šaltinis. Bet ne viskas yra muzika.
Kas jums yra svarbiausia muzikoje? Garsai, pauzės, ritmika, tema, melodija ar gal matematika?
Dar galima pridėti harmoniją ir formą, iki klasikinio muzikos apibūdinimo (šypsosi). Abejoju, ar nors vienas iš šių išvardintų komponentų man yra svarbiausias muzikoje. Tai yra tik sudėtiniai muzikos elementai. Tarkim, ar romane svarbiausia raidės, žodžių kiekis, šriftas, šrifto dydis, charakteriai? Muzikoje man svarbiausia energija, įtikinamumas, kaip ir bet kokiame kitame mene.
Apibūdinkite savo muziką. Į ką ji orientuota? Kokia jos misija? Koks yra jos fizinis ar dvasinis ar estetinis pamatas?
Mano manymu, šie klausimai gal daugiau skirti meno kritikams. O gal per daug sudėtingi, kad į juos galima būtų atsakyti paprastai. Dauguma atvejų atsakymai kiekvieną akimirką gali kisti, priklausomai nuo aplinkybių. Tarkim „Apibūdinkite savo muziką“ – esu praėjęs daug įvairios muzikos etapų, apie kurį konkrečiai kalbam? – šiuo metu kuriu elektroakustinę, kompiuterinę muziką – kaip įvardina kritikai recenzijose ir būtent tokios muzikos festivaliuose, konferencijose pastaruoju metu dalyvauju.
„Į ką ji orientuota?“ – į žmones I suppose arba į ateivius. „Kokia jos misija?“ – omg, na, Martynai, bet tu ir nenuovokus – aišku pakeisti pasaulį (kvatoja)! „Koks yra jos fizinis ar dvasinis ar estetinis pamatas?“- ar fizinis, ar dvasinis, ar estetinis ? fizinis – cd, mc, o bandcampas tai dar fizinis ar jau dvasinis lygmuo? (šypsosi) Ar kalba eina kaip fiziškai kuriama muzika?
Jei taip, tai kuriu kompiuteriu ir midi kontroleriu. Bet ar tikrai tik jų pagalba? Kompiuteriai gali kisti. Tai gal vis tik kompiuteryje esančios programos, pluginai svarbiausia kūryboje? O gal galvoje kibirkščiuojantys neuronai?
„Dvasinis“ – iš Crowley stiprybės tikrai nesisemiu ir groju, t.y. užsiiminėju muzika tiesiog beveik tiksliai pagal darbotvarkę. „Estetinis“ – pastaruoju metu klausau elektroakustinę muziką, ir šiuolaikinę, ir praeito šimtmečio. Ir ne tik. Klausau kiekvieną dieną po valandą, pageidautina naujos muzikos dozę – elektroninės, elektroakustinės, kompiuterinės ar šiaip muzikos iš leiblų, kurie yra mano akiratyje.
Jūs per metus išleidžiate bent po du albumus. Negalite be kūrybos, jos proceso? Ir, kaip suprantu, netaikote sau posakio „mažiau yra daugiau“?
Ar aš jau turėčiau pradėti atsiprašinėti, kad išleidžiu po du albumus ir kad negaliu be kūrybos proceso? (šypsosi) Kartą vienam kritikui nusiuntus kelintą albumą per metus recenzijai ir pradėjus atsiprašinėti, jis pasakė niekuomet neatsiprašinėti dėl to, kad kuriu, o tiesiog kurti. Ir pagalvojus jis yra damn right.
Kūrėjas turi kurti, kritikas kritikuoti, klausytojas klausyti arba ne. Kūrėjas turi kurti neatsižvelgiant į kitų susikurtus muzikos kriterijus ar jos apimčių standartus. Kūrybos procesas įprasmina gyvenimą ir žmogų padaro žmogumi. Kūryba tai maistas smegenim. Visai pritarčiau tokiam devizui – kurk, kol gali.
Gyvenime dėl įvairiausių priežasčių yra buvę etapų, kai negalėjau kurti. Ir tai nebuvo patys maloniausi gyvenimo momentai. Ir tokių greičiausia dar bus. Toks jau gyvenimas yra. Kuo kūrybos daugiau, tuo lengviau gyventi. Visokiausios kūrybos. Žmogus gyvena tik tuomet, kai laikas neegzistuoja. Būtent kūrybos metu jis ir išnyksta.
Kažkada Modus laikais, prieš 25 metus išleisdavom po 45 minučių albumą kas du metai. Nes 45 minutės muzikos pareikalaudavo 2 metų nuolatinio darbo studijoje. Tai buvo įprasta situacija roko muzikoje prieš trisdešimtmetį. Dabar viskas pasikeitę, tempai milžiniškai pagreitėję.
Albumų skaičius į metus irgi nieko nereiškia. Gali būti, kad sukuriu kelis albumus per metus, bet gali būt, kad yra leidžiami albumai susikaupę per kelerius metus. Metus ar pora laukti, kol pasirodys CD norimoje firmoje, yra norma. Bet esminis dalykas, įvykęs muzikoje, yra tai, kad muziką kurti šiuo metu yra kur kas lengviau ir galimybių ją kurti yra kur kas daugiau. Išleisti vieną 45 min. albumą į metus jau seniai nėra standartas. Dabar nereikia laukti, kol tave approvins koks leiblas, tiesiog jei sukuri ką įdomaus ir nori tuo pasidalinti su kitais, galima iškart tai publikuoti savo bandcampe ar kokioje kitoje platformoje.
Bet taip, šis klausimas apie leidybos pagreitėjimą, muzikos pagausėjimą iškyla nuolat šiuo metu beskaitant muzikinę spaudą, nes tiesiog situacija yra pasikeitusi ir neaišku, kaip į tai reaguoti. Kai kas reaguoja į tai kaip į prakeiksmą žmonijai, o aš žiūriu labai pozityviai. Muzikos pasaulyje niekuomet nebus per daug. Kūryba tai sveikas malonumas, ir kodėl jo reiktų atsisakyti?
Kaip, kada ir ko inspiruotas pradėjote savo, kaip garso menininko, kūrybinį kelią? Ar galite įvertinti savo kūrybą pačioje pradžioje ir dabar?
Savo kaip „garso menininko“ kūrybinį kelią gal skaičiuočiau nuo 2000 metų rudenio, kai įsigijau pirmąjį kompiuterį. Pirmas live setas mano sugrotas kompiuteriu buvo kūrinys „Long One“ festivalyje Didelis Pasaulis Kaune 2001 metų gale. Bet dar 1999 metais garso performansą „Kvietimą arbatos“, kurio metu įgarsinau beužverdantį virdulį, atlikau ir Vilniaus Šiuolaikinio Meno centre parodos „Garsas + Vaizdas“ metu ir Kaune festivalyje Didelis Pasaulis. O grot punk roko muziką pradėjau nuo 12 metų („Modus“ Bandcamp: https://modus2.bandcamp.com/album/archyviniai-ra-ai-1983-1985). Tai ir laikyčiau savo kūrybinio kelio pradžia.
Manau kiekvienas etapas, o jų tikrai yra buvę nemažai, yra savaip reikšmingas ir svarbus konkrečiu momentu. Mano kaip „garso menininko” kūryboje taip pat nesunkiai galima atsekti keletą etapų – ritminę muziką grojau iki 2008 metų, vėliau sekė „mažų melodijų“ etapas – albumai „Lovely banalities“, „Slow“ ir „Low“, dar vėliau elektroakustinės muzikos etapas. Gal svarbiausia kūryboje niekuomet neapsimetinėti klonuojant sėkmingą albumą, kai tai jau tampa tau neįdomu, o sekti savo jausmus ir nuoširdžiai daryti tai, ką nori daryti šiuo metu.
Ar esate savikritiškas? Jūsų kūryboje itin daug garsinių detalių, ko padarinyje, turbūt, itin skrupulingai jas atrenkate ir sudėliojęs „suklijuojate“? Esate perfekcionistas ar, atvirkščiai – niekada nesiekiate tobulumo?
Esu savikritiškas tiek, kiek gali būti juo egocentriškas menininkas (šypsosi). Stengiuosi padaryti kūrinį kiek įmanoma geriau kiek tai nuo manęs priklauso. Be abejo, daug esu išmokęs, tarkim kalbant apie masteringą, iš kitų kūrėjų, bebendraujant su įvairiais leidėjais. O dėl daugumos detalių tai kai kuriuos albumus – The Ways, Slow, Art Brut esu įgrojęs gyvai be jokių overdubų, kai kuriuos – Blind Man Tales, Acousma Light, Amnesia dėliojau koliažo principu daugiakanalėje terpėje, kas yra įprasta eletkroakustinėje muzikoje.
Koliažiniai albumai taip pat sudėlioti iš daugumos gyvai įgrotų failų. Per daugelį metų esu pasidaręs daugybę programinių pachų – paruoštukų gyvam grojimui, kurie mane tenkina. Man patinka fizinis, tikslus, konkretus garso valdymas. Bet daug garsų tiesiog susigeneruoja. Paspaudus klavišą nežinau, kas pasigirs, tik nujaučiu.
Kūryboje beveik niekuomet nenaudoju semplų. Garsus išgaunu virtualiais sintezatoriais ir pastarųjų metų kūryba dažniausia sukasi apie granules. O granulių efektuose detalių tikrai pakanka. Šimtai garsų, garselių tampa jau ne dalelytėmis, bet greičiau srautais. Daug mano gyvo grojimo pavyzdžių galima rasti mano youtube kanale: https://youtu.be/bfZs94mvw5k
Jei dabar dėliočiau po vieną garsą savo albumus, kaip dariau Modus laikais su sempleriu, tai vargu ar užtektų viso gyvenimo padaryti bent vieną iš pastarųjų metų albumų. (šypsosi)
Jūs savo kūrybą gyvai atliekate dalinai nešiojamo kompiuterio pagalba? Gi aš visada buvau skeptikas tokių pasirodymų. Ką jūs atsakytumėte tokiam, kaip aš skeptikui, kuriam tokiame koncerte trūksta dinamikos, ekspresijos ar tiesiog didesnio šou?
Tuomet, Martynai, aš suabejočiau, ar tu esi tikrai matęs gyvą kompiuterinės muzikos atlikimą. Nes jei žmogus atsisėda scenoje prieš laptopą ir tiesiog paleidžia gabalą, tai nėra gyvas grojimas, gyvoji elektronika, bet fixed media kūrinys, kurio metu autorius tiesiog gali sėdėti salėje tarp žiūrovų. Kas ir yra įprasta praktika tarptautiniuose elektroakustinės muzikos festivaliuose.
Kai tuo tarpu gyvosios elektronikos atlikimas aiškiai matomas. Jis yra performatyvus. Koncertuojant gyvai emailų nepaskaitysi (šypsosi). Yra ir ekspresija, ir dinamika, emocijos ir šou (šypsosi) tiek, kiek tai yra tarkim koncertuojant fortepijonu scenoje. Dažnai po gyvo grojimo namuose aš tiesiog būnu visas išpiltas prakaito – krūvis organizmui tenka kaip sunkaus darbo metu ir to nematyti scenoje yra neįmanoma.
Vieta, kurioje jūs pailsite. Kūrinys, kuris jus labiausiai sušildo. Žmogus, kuris jus įkvepia. Procesas, kurio metu jūs išsikraunate. Veikla, kuri jus priverčia jaustis savimi.
Procesas, kurio metu išsikraunu ir kurio metu jaučiuosi savimi (nors apie tai tuo metu tikrai negalvoju), manau, ir yra kūryba. Dar pokalbiai, mėgėjiškas sportas. Kaip Platonas sakė – harmoningam žmogui reikalingi du dalykai – sielai muzika, kūnui gimnastika. (šypsosi)
Kūriniai, kurie sušildo, gal tie, kuriuos klausiau jaunystėje ir kuriuos moku mintinai – Bauhaus, Auktyon ir dar begalė muzikos.
Žmogaus, kuris įkvepia, lyg ir neturiu. Visi herojai yra molinėmis kojomis. O kūrėjai, kurių kūryba žaviuosi, visuomet tokie yra, tik jie nuolat kinta.
Ko nė už ką gyvenime jūs nedarytumėte ir kodėl?
Neseniai varčiau savo senus interviu. Pamačiau, kad anuomet kalbėjau daug drąsiau, nei dabar kalbu. Jei nesupyksi labai (šypsosi), norėčiau atsakyti citata iš interviu, duoto 1997 metais Orgasm #2 zinui:
Pabaigai; kokia yra jūsų svajonė ar ta gyvenimo vizija, kuri jus veda į priekį ir neleidžia nuleisti rankų?
Džiaugtis tuo, ką turi.
BLITZ:
