Pastaruosius du metus man iškeitus kiną į teatrą – filmų buvo pasiilgta. Tad, ta proga, buvo virtualiai sudalyvauta festivalyje Kino Pavasaris, iš kurio gauti nevienpusiai įspūdžiai. Iš pradžių buvo kliautasi KP komandos rekomendacijomis, po to – savo nuojauta ir viso sužiūrėtos 5 įvairias sielos jutimines jusles sužadinusios juostos.

Berlynas. Aleksandro aikštė / Berlin Alexanderplatz

Kritikų pasirinkimas ir FB reklamose nuolat užkliudavęs kino filmas, tad nepažiūrėti jo tiesiog nesigavo. Juosta pasakojanti apie tai, kaip vienas juodaodis nelegalas įtraukiamas, pusiau valingai, pusiau nevalingai į Berlyno nusikalstamą pasaulį. Juostos esmė – to nelegalo vidinė kova, kur pešasi du pradai – gerasis ir blogasis. Jis nenori elgtis blogai, viskas ko jis nori tai būti geru žmogumi, tačiau deja.

Iš tiesų, žiūrint kino juostą, įdomiau buvo savęs kvescionuoti ne to, kuris pradas finale nugalės, bet galvoje nuolat mirgėjo klausimas: na, negi įmanoma būti tokiam aklai kvailam žmogui realiai, kaip pagr. herojus? Ir šiaip juostoje – labai daug naratyvinių kliurkų, ko padarinyje, juostą teko žiūrėti kiek prisimerkus, su lūpas kiek iškreipusia šypsena.

Kaip antai, žmogus neteko rankos, bet nuo to morališkai atsigauna per pusdienį ar pan. Kaip antai pagr. veikėjas nukabina juodaodę aukštuomenės damą, bet ją iškeičia į prostitutę. Kaip antai, ta juodaodė aukštuomenės dama nenusisuka nuo jo, o ateina pasitikti pagr. veikėjui palikus kalėjimą po ilgų metų, lyg nieko nebūtų įvykę. Ir geriausia – juostos finalas – ta dama ateina jo pasitikti su vaiku, kurį jam pagimdė nėščia nužudyta baltaodė prostitutė (ar bent taip galima suprasti).

O ir šiaip, kaip minėjau, pagr. veikėjas atrodo lyg visiškai neturėtų natūralios žmogiškos nuovokos, kuri įprastam žmogui padeda suvokti, kad kažkas jam už nugaros vyksta labai negero. Ko padarinyje, viskas ką jis daro, atrodo kvailai komiška, ne natūralu, t.y. kaip personažas jis manęs visiškai neįtikino. Kūrėjai, manau norėjo, kad juosta žiūrėtųsi, kaip rimta, filosofinė drama, o gavosi jiems, kaip gavosi – pagal mane ne itin kažką.

Nauja tvarka / New Order

Labai bloga kino juosta, labai. Negavau iš jos nieko gero, tik kartėlį, po kurio norėjosi keiktis, spjaudytis ir su negatyviomis emocijomis užmigti, ko aš šiaip nemėgstu daryti. Skaičiau, kad kino juostos pagr. misija buvo ta, kad iškelti socialinės atskirties mažinimo klausimą. Ar tai kūrėjams pavyko?

Distopinė istorija pasakojanti apie tai, kaip ubagai, su armijos iniciatyva, įvykdo ispanakalbėje šalyje perversmą ir visaip kaip įmanoma prievartauja turtingąją klasę – tiek fiziškai, tiek morališkai, tiek išpirkų būdais gaudami gerus pinigus iš giminaičių, vėliau juos nužudydami. Juostoje daug prievartos akto scenų, brutalumo ir nulis vilties su, po visko sekusiu, žiauriu finalu.

Kodėl man ši juosta nepatiko, nors turėjo neva tai kilnią misiją – iškelti soc. atskirties klausimo temą, problematiką? Ne, na ar žiūrės šią juostą politikai, įtakingi žmonės ir tai juos buktai pakeis? Vieninteliai kas žiūrės šią juostą ir jų nuostatas tai tikrai labai pakeis tai, taip vadinami, kino ekspertai, kritikai (juosta iš „kritikų pasirinkimo“ sekcijos) ir šiaip hispteriai, kurie po to polemizuos apie filmą su prabangiu putojančiu rankoje, o diskusiją suaktyvins ten su kokiu kokainu tualete.

Gagarinas / Gagarine

Atsikandę brutaluchos, nusprendėme imti prancūzų juostą „Gagarinas“. Filmą, kuris beje, figūravo ne viename KP komandos rekomendacijų tope, o ir aprašymas su video anonsu leido suprasti, kad čia bus galima pakaifuoti. Pavyko gauti emocinį pasitenkinimą?

Taip, pagaliau, bent man, gera kino juosta. Nes bent kaip aš suvokiu meno paskirtį – tai vilties, pozityvios emocijos suteikimas. Nors pati kino juosta, toli gražu, nebuvo banali ar šiaip su lengvu prancūzišku turiniu su po visko sekusiu moralu. Bet tuo prancūzai yra žavūs juk – moka užkabinti gelmę su neskausmingais kabliukais ir iš ten ištraukti tai kas iš ties realiai gali tavo vidiniame pasaulyje ką nors nuveikti, tavo asmenybinį kursą pasukti į tinkamą pusę.

Čia nebuvo kažkokios puošnios romantikos ar vaizdinio rafinuotumo, kas būdinga frankofonistams. Juosta yra sujungta su socialiniu realizmu ir, tuo pačiu, sci-fi fikcijos romantika, kurios istorija pasakoja, kaip jaunuolis Juris bando išsaugoti daugiabutį, liaudyje pramintą Gagarinu, nuo nušlavimo nuo žemės.

Juris vaizduojamas, kaip geras, nuoširdus ir jautrus jaunuolis, tačiau nepaisant to, iš Gagarino daugiabučio išsikraustanti mama jį paliko vienui vieną, kaip ir išsikraustę gyventojai. Tačiau kada viduje yra daug šviesos ir pačios juodžiausios kosmoso (likimo) skylės prieš tai yra bejėgės.

Tad kino juostos kūrėjams gan eksperimentinės formos kūrinys gavosi, kaip netipinės romantikos drama su finale, bent man, labai patikusiu moralu. Ko padarinyje užmigęs nebesapnavau, kaip mane persekioja narkomanai su užkrėstomis adatomis, o sapnavau, kad plasnodamas rankomis aš pakylu virš kasdienybės.

Triumfas / The Big Hit

Po „Gagarino“ ėmėme dar vienus prancūzus ir, kas geriausia, šį sykį – tai tikra istorija paremtas filmas, plius juosta apie kalinius, tad vėl brutalucha? Tikrai ne. „Triumfo“ einamieji veikėjai – kaliniai, tačiau ir šie prancūzai kabino gelmes švelniais kabliukais, ko padarinyje, vėl užmigau skaniai.

Juosta apie tai, kaip aktorius negalintis vaidinti, atvyksta į kalėjimą ir pradeda mokyti vietinės rinktinės faunos aktorystės. Jis legaliais bei pusiau ne leistinais būdais ir repetuoja, ir palaipsniui išsidera iš kalėjimo vadovybės sau sąlygas, kurios finale nuveda trupės spektaklį, kurį jis surežisavo su tais kaliniais, iki prestižinio teatro scenos su prestižiniais žiūrovais.

Juosta žiūrėjosi labai gražiai, ne vien tuo, kad tai tikra istorija. Tačiau ir tuo, kaip smagiai bei įtikinamai ji buvo išpildyta ir pastatyta. Visi tie dialogai, kai pagr. veikėjas kaliniams-aktoriams pristato pjesės „Belaukiant Godo“, kurią jie vaidins, prasmę (kuri realiai neturi prasmės, o yra absurdo tipo, t.y. apie nieką). Scenos, kuomet kaliniai dėl vienokių ir kitokių priežasčių atsisakę lipti į sceną prieš pat vaidinimą, galop užkopę, duoda ten vaizdų. Tikra istorija, kuri nugulusi į kino filmą yra pilna netikėtų tiek siužeto vingių, tiek puikios aktorių vaidybos, tiek pabaiga juostas – visiškas triumfas.

Pažiūrėjęs „Triumfą”, pagavau klausiant savęs, kurį spektaklį labiau norėčiau išvysti – rimto pastatymo „Belakiant Godo“; tą versiją, kurią įkūnijo kaliniai; ar gal tą mono spektaklį, kurį jau ne vieni metai demonstravo (iki covid-19), kalinius aktoriais, žvaigždėmis ir, svarbiausia, žmonėmis pavertęs režisierius?

Barbarų belaukiant / Waiting for the Barbarians

Pamatę du blogus ir du gerus kino filmus, kurie buvo ne komerciniai, ne angliakalbiai ir be Holivudinio blizgesnio, nusprendėme imti juostą kuri, kaip ne lietuviai pasakytų, būtų in between. T.y. ne žiaurią, bet ir kiek dramatiškai skaudžią. Plius anglų kalba ir su tokiais aktoriais, kaip Johnny Deppas, Robertas Pattisonas ir Markas Rylence‘as, bei režisuotą kolumbiečio Ciro Guerra‘os.

Kas realiai yra barbaras? Manau, tai pagrindinė šios kino juostos mintis. Kuri vaizduoja, kaip ramiai pasienio poste pensijos belaukiantis magistratas sulaukia netikėtų svečių, t.y. Johnny Deppo įkūnyto pulkininko su karių palyda. Šis, niekuo nenusidėjusius vietinius čiabuvius nulinčiuoja nežinia kodėl. Grečiausiai vardan pačio nulinčiavimo, kuriuo pridengiamas toks žodžių junginys, kaip „tiesos išgavimas“.

„Juk karo esmė ir yra ta, kad priversti kitą pasirinkti tai, ko jis šiaip nepasirinktų“ – citata, kuri iš esmės yra apie visą žmonijos tragizmą, ką filmas ir bando perteikti. Karai, kurie kyla iš konfliktų, kur konfliktai kyla iš nesutarimų, kur nesutarimai kyla iš tokių nūdienos realijų, kaip savo nuomonės, religijos, rasės, politinių pažiūrų, galop, šeimos ar mitybos modelio primetimo, kaip to vienintelio gero ir nenuginčijamo.