Galbūt ironiška tačiau pačiame Post-Hardcore pasaulyje vyrauja tam tikra transformacija, dažnai akcentuojama išskiriant du laikotarpius. Vienas jų, būtent šis apie kurį kalbame dabar, neretai vadinamas „90‘s Post-Hardcore“ ir atstovauja kaip žanro pradininkas tačiau niekad nepatyręs tikros komercinės šlovės. Antrasis – itin populiari žanro atmaina kuriai atstovauja grupės kaip My Chemical Romance, Pierce The Veil, Sleeping With Sirens ir t.t. Nors savo išraiška skiriasi nemenkai, neatsiejama Post-Hardcore dalis veiklą vysčiusi 2000-ųjų antrojoje pusėje.

Tačiau kuo šio žanro atstovai skiriasi nuo reguliaraus, absurdiškai energingo Hardcore panko? Būtent, čia koja ir kiša pradžioje minėta problema. Apibendrinus, Post-Hardcore yra žavingas jo protėvio anūkas, kuriame, labiau nei Hardcore žanre akcentuojama melodija, garsų eksperimentacija, nuoširdesnės ir jausmingesnės eilutės bei artistiškumo išsireiškimas.

Taigi, jeigu savo karjeros pradžioje, „cargo bridžuose“ ir be marškinėlių muzikantas Ian Mackaye išpažino savo požiūrį prieš alkoholį, naujame, brandesniame kolektyve „Fugazi“, jis argumentuotai aiškina kodėl nereprezentuos „Rolling Stone“ žurnalo jeigu jame bus reklamuojamas alkoholis. Šį kartą su marškinėliais (galbūt net jaukia žiemine kepure).

Slint – Spiderland

Slint, jau nuo 1989 debiuto „Tweez“ laikų, davė suprasti, jog vienu ar kitu būdu savo pradiniuose rėmuose ilgai neišbus. Nepaslaptis yra ir grupei nemenką įtaką teikęs legendinis „Noise roko“ pijonierius, bei Tweez, ir begalę kitų albumų prodiusavęs genijus, Stivas Albinis kuris savo klasikinėje Spiderland recenzijoje išpažino Slint įtaką ateinančioms kartoms. Ši įtaka nebuvo nepastebėta.

Spiderland yra be galo subtilus, glaudžiai suregztas ir intensyvus albumas kurio grožyje slypi meistriškas narių artistiškumas ir instrumentų įvaldymas. Tačiau viso įrašo centre sklando paprasčiausia intencija. Kiekviena gitarų nata, bugno smūgis ar paprasčiausias vokalisto Brajano Makmahano šnabždesys priklauso savo vietose. Nėra nei vieno momento, jog nebūtų akivaizdi grupės choreografija ir partnerystė.

Spiderland, šiais laikais siejamas su Post, Math roko ir Post-hardcore žanrų susikūrimu, tačiau Slint, kaip kolektyvas, savo pirštų galais palietė daug daugiau. Kaip bebūtų, grupės biografija veikia kaip įrodymas ką draugystė, glaudus ryšys ir savo amato išmanymas reiškia kolektyvo ekologijai, bruožai kurių trūksta dažnam atlikėjui.

Big Black – Songs About Fucking

Big black, savo trumpoje tačiau įspūdingoje, karjeroje sukūrė itin agresyvią ir chaotišką aplinką kurios provokuojančios dainos eilutės ir melodijos nuo pat pirmo išleisto takelio grupę pavertė muzikos industrijos priešu. Egzistavę vos kelerius metus, Big Black įgyjo neįtikėtinai ištikimą klausytojų sekimą, o tie keli išleisti grupės albumai dar dabar lūkuriuoja geriausiųjų sarašuose.

„Songs About Fucking“ puikiai įkūnyja jau minėtus bruožus ir kaip niekas kitas kritikuoja tuo metu vyraujantį toksišką vyriškumą, stereotipišką roko žvaigždės įvaizdį ir kandžiai komentuoja apie lytinių santykių mainus industrijose. Grupės lyderis Stivas Albinis visiškai nieko neslepia užklisiuose ir savo jausmus ant krūtinės dėvi tarytum išdidų medalį. Instrumentai nepoliruoti, smurtaujantys. Noise rokas dar niekad nebuvo toks industrinis ir nežemiškas, o viso šito centre vyrauja eksperimentinės elektroninės grupės Kraftwerk dainos „Das Model“ coveris kuris puikiai susumuoja šią nuostabią grupės pastangą.

Fugazi – In On The Kill Taker

Be abejo, kalbėti apie Post-hardcore muziką ir vietos nepalikti Fugazi ko gero būtų nusižengimas visam žanrui. Grupės vokalistas (vienas iš dviejų) Ian Mackaye, dažnai siejamas su Hardcore panko Vašingtono aplinkoje svarba, savo muzikos ir verslo pastangomis pastūmėjo visą šį fenomeną į priekį. Kaip bebūtų viso to sukūryje, lyg štabas stovi jo „Dischord“ įrašų ir publikavimo namai, bei požiūris į panko sferą imtinai.

Mackaye rankas prikišo prie tikriausiai puse to kas buvo susiję su panku jo aplinkoje. Prodiusavo ir viešino vienus įtakingiausių to meto albumus ir grupes kaip Rites Of Spring, Jawbox, Nation Of Ulysses, Beefeater ir visą tai darė iš savo namų. Viso to centre, vis dėl to, dominavo meilė muzikai.

Mackaye suvokė panko esmę ir savo „DIY“ metodika saugojo saldų centrą nuo godumo bei išnaudojimo. Vieni iš bruožų kurie Mackaye privedė prie Fugazi sukūrimo su Rites Of Spring vokalistu Gajum Pičioto ir būgninku Brendanu Kanti.

„In on the kill taker“ yra laikomas viena puikiausių Fugazi pastangų. Nors verta paminėti ir faktą, jog tarp fanų retai rasi vieną, objektyviai kokybiškiausią albumą. Tai daug pasako apie grupės diskografija. In on the kill taker, kaip bebūtų, tikriausiai žymi kolektyvo perėjimą prie brandos.

Čia lūkuriuoja daugiau vietos eksperimentacijai, naujovėms, rimtesnes temas aprėpiančioms eilutėms ir paprasčiausiam tobulėjimui. Nors visi prieš Fugazi minėti įrašai yra nuostabūs ir unikalūs savais aspektais, In on the kill taker tiksliausiai atstovauja tam dėl ko išvis atsirado Post-hardcore žanras.

Nors egzistavusi Hardcore energija čia vis dar būdinga, nesunku pastebėti ir per kraštus trykštančio tuometinio geismo klasikinio panko reikšmę pakilėti į kažką jausmingesnio, melodiškesnio, galų gale paprasčiausiai atgaivinti nuvalkiotą žanrą.