Jūsų teismui, džiaugsmui ir pažinimui jau pateikti tokie Kultiškiausių Top-10tukai, kaip LIETUVIŠKOS DAINOS, LIETUVIŠKI VINILAI ir DAINOS. Ką gi, kiek pavėluotai, jau po Naujųjų, bet kol dar jaučiama aiškiai ta siurealistiškai intensyvi 2020-jų smarvė – redakcija jums pateikia ir Kultiškiausių metų ALBUMŲ topą.
10. Subheim “ΠΟΛΙΣ”
Graikas Konstantinos Katsikis, reziduojantis Berlyne ir kuriantis elektroninę muziką su akustiniais elementais. Savo gyliams išgauti jis naudoja field-recording garsus, lėtai besivystančių būgnų ritmus, pasitelkia melodijų ir aidinčių balsų koliažus. Įvairiausi žanrai pas jį – ir ambient, ir drone, ir postrock, baigiant lo-fi, trip hopu bei techno. Klausykit, įsitikinsit, kad smagi pas jį tamsa.
9. Erasure “The Neon”
Jie neperseniausiai Vilniuje lankėsi, kaip ašildančioji grupė. Ko padarinyje – į pagrindinės žvaigždės koncertą atėjo daugiau geros muzikos mylėtojų. Labai smagus, šiltas ir jaukus buvusio depecho Vince Clarke ir Andy Bell charizmatiško dueto darbas. Kada norisi paskraidyti po pūkuotus nuotaikų ir dviguba vaivorykšte nutviekstus debesėlius.
8. Squarepusher “Be Up A Hello”
Britų įvairiausios laužytos elektroninės muzikos prodiuserio Tom Jenkinsono kūryba per daug nesidomėjau gan ilgą laiką. Tik prabėgomis. Tačiau štai “Be up a Hello”. Kaip pažymi ne vienas muzikos apžvalgininkas, Tomas išleido bene geriausią savo darbą per pastaruosius 10 metų. Melodingas, su daugybe pozityvių sąskambių (koks pavadinimas albumo, toks jo ir garsas) bei, bent man svarbiausia, konceptualus, o ne ten kažkokia laužyta betvarkė be sielos (kuo pastaruoju metu užsiima kokie Autechre).
7. Body Count “Carnivore”
Tataigi, kaip išsireiškė vienas field-recording muzikos kompozitorius iš Utenos: “kai nebėr Slayer – yra Body Count!” Ir, pripažinsiu, kad Body Count man net gal kiek mielesni, nei thrash metal patriarchai. Mat reperio ICE-T vedama metalo šutvė, bent mano ausims, kuria kiek melodingesnį ir “švelniai patrauklesnį” garsą. Ir, kad aš kalbu rimtai, redaktorius buvo beveik nusipirkęs bilietą į šios bandos koncertą net pačiame Liuksemburge vasarą. Tik, žinoma, nieko nesigavo.
6. Monolake “Archaeopteryx”
Vokietukas Robertas Henke pateikia naują albumą gerbėjams beveik kaip DM, t.y. kas 4 metai. Ir jei britai dažniausiai išsileidžia ne visai taip, ko iš jų fanai norėtų, tai Monolake gerbėjai – retai būna nuvilti. Labai geras IDM / minimal techno muzikos profesoriaus albumas, po bent mane kiek nuvylusio, 2016 išleisto “VLSI”. Na, ir ką čia daugiau pasakoti – klausykite ir kaifuokite, bei laukite vinilo, kurio atspausto dar šiam albumui nėra.
5. Tricky “Fall to Pieces”
Geriausi Tricky albumai man yra “Maxinquae”, “False Idols” ir “ununiform”. Paskutiniai du buvo išrinkti, savo laiku, net kaip apskritai metų Kultiškiausi. “Fall to Pieces”? Nors ir ne “False Idols” ar “ununiform”, tačiau vis tiek yra labai stiprus darbas. Itin minimalistiška, labai tamsu ir su daug skausmo – taip aš jį trumpai apibūdinčiau. Kada paimama viena, dažniausiai vieno instrumento, kilpinė melodija ir išraudamas tekstas apie įvairiausią minėtą skausmą, nusivylimą gyvenimu, šiaip depresinę būseną ir kitas velniavas.
4. Marilyn Manson “We Are Chaos”
Marilyn Manson grįžo su stipriu darbu. Stipriu ne ta prasme, kad jis yra, kaip tas aštrus ir sunkiai suvirškinamas pipiras, kokiu buvo man neprilipęs “Heaven Upside Down”, o ta prasme, kad klausomas. Melodingas, akcentualus ir su geriausia šių metų meilės daina “Paint You With My Love”. Albume “We Are Chaos” man kaip tik regisi yra, kaip niekad daug tvarkos ir gabalų su savo vieta ar kitaip tariant aiškia žinia ir pasirinkta muzikine koncpecija jai ištransliuoti.
3. Einstürzende Neubauten “Alles in Allem”
Rimtas pankuojančių tęčių iš Vokietijos pareiškimas. Iš serijos, kai metų jau nebe pavasaris, tačiau po posakiu “senas arklys vagos ne gadina”. Dar gūdžiais 1980 metais Vakarų Berlyne susikūręs ansamblis, vedamas kultlinio Blixa’os Bargeldo (kadaise besilankiusio ir Lietuvoje), į jokias pensijas neina ir apie jokį popsą negalvoja. Tiesa, kas geriausia ir įdomiausia, pinigus jie gerus užkala, nepaisant savo ne masėms skirto garso – jų koncertas kainuoja tikrai daug ir tie kas nori šią legendinę grupę išgirsti gyvai – planuokitės keliones, nes Lietuvoje vargiai juos kada pamatysime.
2. Alicia Keys “ALICIA”
Kuomet prieš 16 metų viešėjau Jungtinėse Valstijose ir pop muzika dar nebuvo tokia bloga, kokia yra neįsivaizduojamai bloga dabar – su vienu vietiniu bendradarbiu diskutavome, kokia dainininkė yra ta gera pop atlikėja. Abu nemirksėdami sutikom dėl vienos – Alicia Keys. Ir, taip, ši moteris yra redaktoriaus, taip vadinama, guilty pleasure. Jei Einstürzende Neubauten po šiolei kietai varo, kaip avagandistai, tai Alicia – taip ir liko ta man vienintele pop atlikėja, kurią nuoširdžiai klausau. Klausau? Myliu – labiau tas žodis. Gi naujausias josios albumas? 2016 išleistas “Here” man neprilopo, o “ALICIA” – aha, būtent, kad pop šedevras.
Kaifas. Jei The Smashing Pumpkins 2018-tų sugrįžimo darbas mane nuvylė, kaip tas išsivadėjusios Colos kvapas, tai “CYR” – paėmė už ten ir taip kaip reikia. Mestos šonan gitaros, pasijungta krūvos sintezatorių (beveik visai, kaip kokiam 1998-tų “Adore”) ir sukurtas monumentalus, tamsus bei, tuo pačiu, itin skaniai klausomas pop šedevras. O daugiau kažką apie diską rašyti ar pasakoti, manau, nereikia – geriau pagalvokime apie vasarą ir kelionę į grupės koncertą su tuo gotišku šokiu kur nors netoli scenos.