Žagarės vyšnių festivalis tapo pirmuoju aplankytu muzikos (neskaitant Joninių Rumšiškėse) renginiu po karantino. Solidus atlikėjų sąrašas, nuostabi vieta, puikus oras ir dar geresnė renginio vietovė. Tad nevykti į Žagarę tiesiog nebuvo priežaščių. Kokia ji? Pasakoju labai norakiai apie tą intymią patirtį.

Kadangi vis dar turime COVID-19 situaciją pasaulyje ir Lietuvoje – festivalis nevyko kur vyksta tradiciškai. Žvelgaičių ežero pakrantė –  lankiausi čia tik kitame renginyje, t.y. Kilkim Žaibu 2015 ir joje vyko šių metų ŽVF. Lankytojų, kaip žinia, įstatymiškai – iki 1000, tad tai logiškas sprendimas, pakeisti erdvę į jaukesnę, ne tokią masišką ir netgi gaivesnę.

Apsigyventi kur? Festivalio i-net puslapyje buvo duoti kontaktai, kur už mokestį turėjai galimybę statytis palapinę. Mums su kolege labai pasisekė, nes nuvykę iki tos vietos (4 km nuo festivalio teritorijos), maloni moteriškė geranoriškai patarė nemokėti jai, o „tikrai rasite ten kur arti, vietoje, pasistatyti palapinę“. Dar dadėjo, kad „vykite greičiau, nes dabar Jazzu groja!“

1000 žmonių auditorija? Na, Jazzu koncertas šiaip, kiek žinau, kainuoja apie 60 ar pan. Eurų. Vien jos. Gi festivalis pasiūlyti galėjo, šalia Justės, ir Eurovizijos nugalėtojus The Roop, ir naują plokšelę iškepusią Jurgą, ir Žalgirio Areną sklidinai užpildantį duetą Beissoul su Einiumi, o kur dar vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė..! Ir tai dar ne viskas.

Tačiau žmonių buvo mažokai. Plius, jie dar ir gan vangiai reagavo į superiškai šou kūrusius atlikėjus. Absoliučiai visi artistai – ar tai būtų grupė The Roop, ar tai būtų Jurga, ar tai būtų Daddy Was a Milkman ar dar kas – nepaisant to, kad jie pasirodė vos keletui šimtų žmonių, darbą savo ne dirbo, o išjautė, šventė.

Okata apskritai grojo gal kokiems 2-3 stovintiems, keliems (kaip ir mes) gulinėjantiems žmonėms ir tiesiog tvieskiančiai saulei. Tačiau, na, neįsivaizduoju, kaip taip galima be dirbtinumo atlikti programą. Su tarp dainų pasakojimais, istorijomis ir pan. dalykais. Plius dainavimas, ekspresija, judėjimas – žodžiu, visas komplektas, viskas įskaičiuota.

Jazzu patiko, kaip išlaviravo tarp saviakiško bendravimo ir familiaraus koketiškumo. Bei, žinoma, su visokiais tokiais sparnuotais, kaip „linkiu daug meilės, bet davai no bullshit“. Bei publikos vangumą nusakanti pabaigoje ištarta jos frazė „ai, tai va kur tie jūsų plojimai!“, su po to sekusiu iš publikos „pakartot!“ ir, žinoma, įvykusio biso.

Absoliučiai visi Artistai ėjo bisui, bei supielydami virš valandos trukmės programą. Minėjau, buvo iškalbūs,  dainingi ir šilti. Kaip sakoma, kas padarys reivą kitam, jei pats savy reivo neturi? Manau, tuo profesionalūs atlikėjai ir skiriasi nuo paprastų mirtingųjų, kad tą velniškai gerai sugeba ir yra įvaldę.

Plika akimi buvo iki 500-600 žmonių, t.y. apie pusė norėtos surinkti auditorijos. Kaina už tą Lietuvišką kasnį dangaus – 30 Eurų. Priminsiu, kad kai festivalis vykdavo nemokamai, į jį susirinkdavo, kaip sakė organizatoriai, po posakiu, „jei būna mažiau nei 10k žmonių – festivalis reiškia nenusisekė“.

Lietuviško mentaliteto nesiruošiu čia iškėlinėti, bet, manau, tiesiog logiška, kad kai brandas per ilgus metus buvo išvystytas po šūkiu „Nemokamai!”, o po to bac – duok tricoką – žmonėms tai iš karto numušė azartą. Kad ir kokio gerumo lainapas, oras ir lokacija. Ir net, kad tualetai švarūs, galima buvo padegustuoti naminės Kombuchos, įsigyti craft alaus ir pan.

Bet kokiu atveju tai buvo pasakiškai geras renginys, nes koncertai gavosi po žodžiais Tavo Asmeniniai. Kai už 10 žingsnių nuo scenos nugriūni ant pledo ir saulės atokaitoje klausai aukščiausios prabos atlikėjų dainuojančių beveik vien tau. O ir atlikėjams tai, beje, visai patiko – koks Daddy Was a Milkman prasitarė, kad jam tai pirmas šou po karantino ir labai smagus, nes „galiu aiškiai jus visus matyti ir matau kam yra gerai, o kaip nelabai gerai.“

Tad koks tas Žagarės vyšnių festivalis apibendrintai? Ne tas žodis kokia gera patirtis. Kada atlikėjai, iš kurių kai kurie surenka pilnas arenas, kocertuoja beveik vien tau; kada dieną gali nuogas šokti į bendrą festivalio pliažą, nes prie jo tiesiog nieko nėra; kada Joniškyje pietus pavalgai skaniau nei Vilniaus hipsteriškame restorane; kada…

Kažkada, be kalbų, kartosim!