MoterysLyderėsPolitikoje (ir ne tik) – toks interviu ciklas startuoja kult.lt ir pirmoji kamantinėjama pašnekovė – Nijolė Oželytė.
Nepriklausomybės Akto Signatarė, aktorė, visuomenės veikėja, galop, laidų vedėja. Kuri yra kieta, bet ne kategoriška; su stipriu vertybiniu stuburu, bet ir ne sustabarėjusi; iš pažiūros gali kam nors pasirodyti, kad turi kiek savotišką požiūrį į įvairius dalykus, tačiau, kas įdomiausia – beveik neatremiamai tuos teiginius visada pagrindžia. Be susireikšminimo ar patoso.
Viso, šios rubrikos, su Lietuvos bene iškiliausiomis Moterimis lyderėmis bus 5 pokalbiai ir visi su tais pačiais klausimais, bet esmė juk pamatyti kokie savitai skirtingi ir gražūs pašnekovių atsakymai bus! Net nėra klausimų ar šis interviu (ir kiti būsimi) vertas Jūsų laiko. Patys pamatysite, kaip nelauktai pasibaigs jaukios arbatos puodelis beskaitant.
Covid-19 ir karantinas. Žmogui ir žmonijai – tai įdomi tiek patirtis, tiek išbandymas, tiek savotiška pamoka. Kaip Jūs šį reiškinį priimate, ką iš jo gaunate, išmokstate, kaip vertinate?
Žmonės yra tebesivystančios būtybės, sąlyginai sakant. Mes visi pakeliui nuo savęs kaip gyvūnų iki savęs, kaip energijos sąmonės srauto suvokimo ir visi esame skirtingose šios kelionės vietose – tarsi skirtingo lygio klasių mokiniai toje pačioje mokykloje.
Mano vertinimai bus ne iš gyvuliukų gyvenimo, todėl atsiprašau, jeigu ką šokiruos, supraskite juos filosofiškai. Taigi, viruso istorija baisi fiziologiniu požiūriu, bet filosofiniu ir žmogaus sąmonės brandinimo požiūriu tai yra labai rimta ir vertinga pamoka.
Nuostabiausia buvo stebėti, kad žmonės tarsi atsibudo iš gilaus miego nuo pasipiktinimo, kad jie, pasirodo, yra mirtingi. Ir kartais netikėtai, nelauktai ir, jų akimis žiūrint, beprasmiškai mirtingi.
Jie tiesiog supyko ant to fakto, tarsi tai nebūtų vienintelis tikras dalykas, kurį žino kiekvienas žmogus – vienintelis tikrai įvyksiantis, kai dėl viso kito galima stipriai abejoti, nes būna gausybė variantų.
Tas skambutis yra neapsakomos vertės tiems, kurie jau pakankamai subrendę ne tik isteriškai bijoti mirties, bet ir užduoti sau daugybę klausimu, kuriuos įprastai užmėtydavo religiniu popcornu. Todėl virusą vertinu kaip rimtą mokytoją.
Man pačiai jis galutinai įrodė, kad atskiras, vienas žmogus yra visiškas niekas, jokia vertybė, kaip kad jokia vertybė nėra viena mūsų kūno ląstelė – viena pražus, rasis jos vietoje kita ir kūnas to net nepastebėjęs puikiai funkcionuos.
Suprantu, kad isteriškos veidmainystės apie tiesiog nenusakomą vieno žmogaus vertę mano teiginys skamba siaubingai, bet mintis yra tokia – mes esame niekas vieni be kitų, niekas tiesiogine prasme, nes žmonija yra vienas kūnas ir viena sąmonė, o mes tiesiog dar to nesuvokiam ir kaip oru pripūstos guminės pirštinės pirštai manosi esą atskiri.
O išties yra visiškai to pat pilni ir iš to paties padaryti. Man šis suvokimas, kad mes niekada neliksime po vieną – nei Ten, nei Čia, yra brangiausias iš visko, ką esu gyvenime suvokusi, jis naikina mirties baimę.
Pasaulinės krizės. Šiuolaikiniame, moderniame, pasaulyje jos kartojasi, kaip pagal laikroduką – kas -+ 10 metų. Jūsų turite nuomonę, teoriją ar šiaip filosofinę išvestinę kodėl taip vyksta? Pasidalinkite savo teorija.
Esu mačiusi ne vieną pasaulinio garso manipuliatorių, kuris yra pasekėjų traktuojamas kaip “pranašas” bei klausiusi jų pliurpalus youtube apie “pasaulio tvarką”. Nuo jų makaronų alpsta kuklaus suvokimo piliečiai.
Jų poveikio priemonė labai paprasta – jie savo paranojiniams ar piktybiškai manipuliatyviems teiginiams pagrįsti naudoja dalinės atrankos metodą – mini tikrus, bet įvykius, bet ne visus, grupuoja juos taip, kad jie iliustruotų jų manipuliacinį teiginį. Nėra jokių vyksmo taisyklių ir nėra jokių pasaulio įvykių režisierių, viskas žmonių pasaulyje vyksta sulig žmonių supratimu ir kokybe.
Kol kas daugelis žmonių gyvena autopilotu – jie net nesusivokia, kad yra gyvi (iš čia ir coronos sukelta nuostaba dėl mirties realumo), o juolab nesupranta, kad ne įvykiai vyksta, o žmonės juos ant savo galvos susikuria. Sąmoningas gyvenimas, sąmoningas žmonijai palankių įvykių kūrimas – tai ir yra tai, ką turime gyvendami išmokti.
Karas. Daug kas šį laikotarpį prilygina karui, ar pritariate tam? Kai kurie netgi sako, kad tai yra baisiau nei karas, nes kare bent jau žinai ko tikėtis ar vengti, o čia apimta yra ištisa planeta. Jūsų nuomonė?
Karas – tai žmonių kvailumo padarinys, jis baisus savo beprasmiškumu – šimtai tūkstančių žmogelių, kuriems visiškai nesuvokiami karus sukeliančiųjų interesai, skerdžia vieni kitus – nieko baisesnio ir beprasmiškesnio būti negali.
O virusas, nors mokslininkai sako, kad tai negyvas dalykas, kad tai kažkokia organinės medžiagos konstrukcija, visai kas kita, negu bakterija. Net jeigu virusas iš žmogaus rankų, galimai netyčia, ant mūsų galvų paleistas (esu tikra, jog yra būtent taip ir yra), bet ir yra Žemės tvarinių dalis, kaip ir mes, žmonės.
Galime turėti pretenzijų mokslininkams, kad jie žaidžia su tuo, ko nesuvaldo, bet juk taip buvo visais laikais – tik genamas noro plėsti žmonijos galimybių ribas, žmogus ne tik nulipo nuo palmės, bet ir pakilo į orą, ir net Mėnulyje savo pėdas paliko. Ką jau bekalbėti apie milijonus išgyvenusių žmonių, kurie be rizikingų mokslo pasiekimų neturėtų jokių šansų būti gyvi.
Tikėjimas. Sakoma, kad daugiau maldų nei bažnyčioje ar vienuolyne išgirsta tik ligoninių sienos. Tad dabar žmonės, matomai, tarsi turi progą šią dvasinių dalykų paradigmą apmąstyti vienaip ar kitaip. Mano klausimas; kaip manote, kodėl Dievas tyli dažnai ir neatsako į maldas?
Tai, kad mirties ir artimųjų netekties baimę pavadiname žodžiu „dievas” ir formaliai meldžiamės savo fantazijoms, negelbsti nuo mirties ir netekčių baimės. Juk jeigu tikėjimas būtų tikras, visi svajotų kuo greičiau numirti, to linkėtų ir savo mylimiesiems – juk gyvenimas tai ašarų pakalnė, o pas dievulį gi gera, tai koks kvailys renkasi blogesnę situaciją, jeigu tiki, kad yra puikesnė. (šypsosi)
Nėra jokio tikėjimo, yra psichologinė savigyda nuo baimės, kol žmogus nebrandus ir kol į esminį klausimą atsako ypatingai primityviai: šito NIEKAS negali žinoti. Tarsi jeigu jis ko nežino, tuomet tai yra nepažintų, tarsi į ribotą žmogaus protą gali tilpti toks klausimas į kurį begalybėje nesirastų atsakymo. Nelogiška. (šypsosi)
Ir kam reikia laikyti savo dievą durneliu, jeigu jau juo tiki – įsivaizduokite, kad jūsų suaugę vaikai kas sekmadienį atpuola pas jus, klaupiasi ir meldžia “duok duok duok” ir mes čia tokį š… malėm, tokias niekšybes darėm, bet atleisk atleisk atleisk. Ką sakytumėt savo suaugusiems vaikams???
Tai ko gi žmonės tikisi iš dievo, jeigu sakydami, jog juo tiki, nesugeba atsisveikinti su tuo, kas vadinama nuodėme ir teisina tai savo žmogišku silpnumu. Jei tiki, kad ugnis degina, tau visai nesunku nekišti į ją savo veido. Tai jeigu tiki, kad nuodėmė žudo ne tavo laikiną veidą, o tavo amžiną sielą, tai nedaryti nuodėmių tau yra lengviau, negu dantis išsivalyti. Saviapgaulės sukeltas palengvėjimas veikia trumpai ir siaurai.
Empatija ir patyčios. Ar gali egzistuoti vienokia ar kitokia forma politinėje arenoje empatija, ko padarinyje, daugiau / mažiau išvengiant patyčių? Yra pasakymas; geriau bloga taika, nei geras karas. Jūsų komentarai.
Politkorektiškumas – tai į pražūtį vedanti melagystės ir veidmainystės priemonė. Kas yra patyčios politikoje? Ar politikas, kuris atstovauja tūkstančius žmonių, yra traktuotinas kaip privatus fizinis asmuo? Mano įsitikinimu – ne. Jis, tapdamas politiku, tuo pačiu tampa funkcija, o kritikuoti funkciją nėra patyčios.
Ir kai politikas ima veidmainingai skųstis, kad kažkas lenda į jo asmeninį gyvenimą, prikišdamas amoralumą, vadinasi, jis ne savo vietoje, nes nesuvokia savo užimamos vietos visuomenėje. Privatus asmuo jis yra savo artimiesiems savo namų aplinkoje, o jeigu nėra tokio dvilypio savęs supratimo, nėra jokio reikalo brautis į politinį lauką.
Blogos taikos nebūna, kaip nebūna geros destrukcijos, tai klaidinantis žodžių žaismas. Bet kritika – tai ne karas, tai dezinfekcinis skystis nuo užsižaidimo politika viruso.
Siekis daryti gera. Jūs juk dėl to einate „į valdžią“? Bet manais į tai dažniausiai gaunate nuolatines patyčias, milžinišką spaudimą ir t.t. ir pan. Kodėl, kaip manote, taip gaunasi? Ir Kaip to išvengti (jei tai yra bent dalinai įmanoma)?
Siekis daryti gerą kitiems turi prasidėti nuo realaus savo galimybių įvertinimo – kompetencija ir būtinos asmeninės savybė, jeigu jų nėra, tai jokie siekiai netaps realia nauda visuomenei, o virs savimyliškoms pretenzijomis.
Joks žmogus, kuris kritiškai save įvertinęs pasiryžta siekti bendro gėrio politikoje niekada nebus žmonių žeminamas ar smerkiamas, o jeigu kas nors, siekdamas savanaudiškų politinių tikslų suorganizuos jo pjudymą, tai sąmoningai pasiaukojamą darbą visuomenės labui pasirinkęs žmogus tai suvoks.
Ir, kadangi tokiam žmogui savimeilė nenurodinėja, jo netraumuos nei piktavalių, nei neišprususių piliečių išpuoliai, jie te sukels jam norą tobulinti visuomenės gyvenimą taip,kad kuo daugiau žmonių galėtų gyventi pozityviai nusiteikę.
Vidiniai demonai. Visi žmonės turi vienokių ar kitokių, didesnių ar mažesnių. Ar kaip kitaip sakoma – „ne šventieji puodus lipdo“. Jei ne paslaptis; kokie jie pas jus ir kaip su jais kovojate ar juos nugalėjote?
Šiukšlių savyje turi tas, kam atrodo, jog tai normalu, o tas, kas nesitaiko su jį kankinančiais dalykais – šiukšlėmis galvoje, tas gyvena nesikankindamas ir nekankindamas kitų. Jeigu netingi pasi-galvoti apie tai, iš ko esi sudarytas ir kaip tave sudarančios detalės – kūnas, protas ir jausmai, turi veikti, kad gautum norimą rezultatą, jokiems demonams savyje nepalieki šansų.
Jeigu suvoki, kad girdėdamas savyje “noriu išgerti”, tu girdi bio-roboto, kuriame gyveni ir kuriuo laikinai naudojiesi, o ne savo balsą, tai tau visai nesunku būti abstinentu, nes suvoki – gyvūnas nori atjungti tave – sąmonę, nuo vairo ir pagyvuliuoti laisvėje. Tas pat ir su visais kitais demonais.
Kokio tipo meno šaka / žanras jus labiausiai inspiruoja ir kuriomis savybėmis; ar estetika, ar energetika, ar dvasiniu krūviu, ar nešama žinute, ar dar kuo nepaminėtu? Čia turima omeny ir dailės kūriniai, ir poezija, ir filosofai, ir mokslinės fantastikos romanai, ir filmai ir t.t.
Tik muzika. Čaikovskis, Rachmaninovas, Bethovenas. Nemėgstu koncertų salių, nebent vargonus bažnyčioje. Puikiausiai muzika skamba gamtoje, nes ji tokia pat begalinė ir daugiaprasmė, kaip gamta ,jos dera tarpusavyje kaip tobula mozaika. Žiūrėti į debesis, jūrą ir klausyti muzikos – tai ir yra rojaus būsena. (šypsosi)
Muzika. Yra daugybė posakių šia tema – nuo „dainuojanti revoliucija“ iki „punk‘s not dead“. Kurį folklorinį leitmotyvą sau pritaikytumėte ir kodėl? Bei, jei turite, kokia daina Jums visada „suveikia“?
Yra tokia šalis Portugalija. O Portugalijoje yra mūsų raudų giminė – fado. Tai – mano muzika. Jeigu tiesa, kad mes vis gimstame, kaip kad mokinys kasmet vis grįžta į mokyklą, bet jau į aukštesnę klasę, jei išmoko ankstesnės kursą, tai aš tikrai gyvenau Portugalijoje, Lisabonoje ir ilgesingasis fado išliko kaip mieliausias ištirpusios patirties prisiminimas.
Kai pirmą kartą klaidžiojau po Lisaboną, negalėjau sulaikyti ašarų – rodos žinojau, koks namas yra už kampo, nueidavau ir rasdavau jį ten. Savo įspūdį surimavau:
Ar niekad nepatyrei ilgesingo jausmo –
Esi svečioj šaly, bet ją pažįsti iki skausmo..?
Jos kalbą supranti, o jos mieli vaizdai
Tau kvapą gniaužia, tarsi prarasti kadai namai…
Gal jau buvai…
O gal jau gyvenai…
Tu nežinai…
Tu nieko nežinai…
Vizija / svajonė. Pabaigai klausimas toks: kiekvienas žmogus, kaip ir verslo planas, veikla, ar dar kas, kad būtų sėkmingas, nestagnuotų ir judėtų pirmyn – turi turėti savo viziją. Tarkim A. Mamontovo svajonė yra sukurti 1 dainą, kurią išgirstų visas pasaulis. Jūsų vizija ar svajonė kokia ir kodėl būtent tokia?
Mano tikslas – nustoti jausti save, kaip keistai tai beskambėtų. (šypsosi) Minėjau,kad suvokimą, jog mūsų, žmonių, atskirumas tėra iliuzija, kurią sukelia laikinas buvimas skirtinguose fiziniuose kūnuose, mane sukrėtė. Todėl sumąsčiau tokį dalyką – kad primityvus savęs, kaip atskiros dalelės suvokimas ir gimdo nesaugumo jausmą, netekties ir mirties baimes. Atskirumas kyla iš primityvaus savęs kaip vien fiziologines būtybės suvokimo.
Bet juk kai žiūrim į lavoną (jei sugebame nesielgti isteriškai), tai puikiai jaučiame ir matome, kad buvusio žmogaus jame nėra, kad tai tik ištuštėjusi laikmena, perdegusi elektros lemputė, kurios jau nepasiekia elektros srovė.
Kiek lempučių be-perdegtų, elektra yra visada, belieka savo pojūčius ištobulinti iki jos pajautimo. P.s. nepriklausau jokiems tikėjimams, esu nereliginga, visa tai yra mano pačios savęs pažinimo ir pastangų suvokti gyvenimą išvados, viso gyvenimo išvados.
BLITZ
