Aną savaitgalį susigalvojau atrakciją – perklausyti ištisai tik Lietuviškus savo turimus vinilus, kurių viso yra beveik 60. Misija jau beveik įvykdyta ir štai vakar, mąstydamas, ką gi mauti ant adatos iš seniai klausytų LT plokštelių, išvydau TWENTYTWENTYONE / DIISSC ORCHESTRA „Split LP“. 100 metų ištariau (plokštelė yra 2018 laidos), užsidėjau ir, galima sakyti, puoliau į ašaras, liaudiškai tariant. Pasakoju dėl ko.

Ta prasme, mano adata kainuoja 10 Eurų. Patefonas Palladium – apie 50 pinigų. Bet kai aš išgirdau ką net su tokiais įnagiais, kažkoks Lietuviškas vinilas gali išdarinėti… Jau įžangoje parašiau reakciją. Bet pradžiai, supažindinu jus kas tai per leidinys, kas jo autoriai ir vardan ko jis, bei kaip jis sukonstruotas.

TENTYTWENTYONE – tai keturių šiuolaikinio garso meno kūrėjų ansamblis, susiformavęs 2005 metais, kurie kuria muziką išskirtinai tik su nešiojamais kompiuteriais. Jie tai Artūras Bumšteinas, Lina Lapelytė, Antanas Dombrovskij ir Vilius Šiaulys – kas domisi pogrindine, avangardine muzika bei šiuolaikiniu garso menu – šiuos kompozitorius, manau, tikrai esate girdėję.

DIISSC ORCHESTRA ansamblis susikūrė 2008 m. Taipogi kvartetas elektroninės muzikos kompozitorių, tik jie yra kiek vyresnės kartos, nei prieš tai suvardinti – tai Martynas Bialobžeskis, Antanas Jasenka, Vytautas V. Jurgutis bei Jonas Jurkūnas. Ponai šie gi jau kuria su diskų grotuvų, chronometrų, specialių grafikos partitūrų, low-tech prietaisų ir pan. pagalbomis. Žodžiu, visiškai analoginis garsynas.

Ir kaip nebūtų keista, be to, kad vinilas šis skamba tiesiog pašėlusiai gerai (prie to dar prieisime) – už viso to slypi ir didis leidinio idėjinis ar koncepcinis bagažas. Štai TENTYTWENTYONE savo 4 kompozicijas užvadinę skaičiais neatsitiktinai (tarkim, pirmas kūrinys pavadintas „18, 17, 8, 30, 76”). Idėja to iš ties įdomi – remiantis Cornelius Cardew (legendinis Britų eksperimentinės muzikos kompozitorius) reikšmingiausio kūrinio „Treatise“ (1967 m.) grafinėmis partitūromis. Tad skaičiai tie yra tos partitūrų knygos puslapiai, kurie ir inspiravo kūrėjus girdimu plokštelės A pusės garsynu.

Tiek A. Bumšteinas, tiek L. Lapelytė, tiek A. Dombrovskij, tiek V. Šiaulys kiekvieną garsinį etiudą kūrė atskirai. Tą padarę, susirinko į studiją visi 4 ir sulipdė bendrą, skambesiu ir garso patirtimi, įdomų eksperimentinės elektroninės muzikos tvarinį. Kadangi šiuolaikinis garsinis menas nėra mano itin geras pažįstamas, tai te pasakysiu, kad čia išgirsite ne vieną fieldrecording įrašą, masę įvairiausių laužytų garsų, ir aliuzijų tiek į ambient intarpus, tiek gyvų instrumentų elektronines reinterpretacijas.

O štai DIISSC ORCHESTRA aš duočiau savo vardo Grammy apdovanojimą. Kažkas tarp šiuolaikinių laužytų, nurautų, bet labai gerai klausomų Autechre, momentais konceptualaus  Carsten Nicolai garso, sujungto su Ryioji Ikeda‘os rytietiškos egzotikos elektronika ir galop tiesiog minkšto popcorno spragsėjimu. Pasaka.

Kūriniai čia jau turi pavadinimus (pvz „Tinohi“ ar „MY DO“) ir yra, kaip galėjote suprasti, skirti kur kas labiau muzikinei patirčiai, nei garsinio meno išgyvenimo esencijai. Čia ir pasireiškia, mano įžangoje minėtas ašarų efektas ir tai, kodėl nusprendžiau šį gana seną vinilą apžvelgti, jus supažindinti ir primygtinai užrekomenduoti įsigyti.

Ta prasme, tu sėdi su besisukančia plokštele, o net užsimerkti nereikia, kad pradėtum bijoti to, kaip po kambarį „viskas vaikšto“. Garsų pavidalu. Bosas kartais šliaužioja it koks vangus pitonas, o staiga pavirsta į tą iš filmuko Mauglis smauglį, vardu Ka ir bac – smogia į paširdžius tai iš dešinės, tai iš kairės, tai nuslysdamas po lova, tai kažkur po spinta.

O tie popcorno minėti spragsėjimai… Net nereikia ir, atsiprašant, vartoti kažko, kad vien nuo garso imtų rodytis, kad jais literaliai lyja tai ant galvos, tai jais spjaudosi dešinė, tai kairė kolonėlė. Plius, kur garsiniai Žavigždžių karų a la blasterių šūviai iš visų pusių. O viską puošia tas a la Coil „Love Secret‘s  Domain“ albume girdėtas kickas. Taigi, kad manau, nebereikia komentarų.

TWENTYTWENTYONE / DIISSC ORCHESTRA vinilas „Split LP“ yra tai ką, manau, tiesiog privalo turėti kiekvienas save gerbiantis melomanas. Nesvarbu kokią tu muziką klausai, nesvarbu kokią aparatūrą turi – manau, kad subtiliai geras efektas tikrai bus ne vienam klausant ir išgyvenant. Jei ne ašaros, kaip man, tai bent jau maloni nuostaba jums turėtų smogtelėti į paširdžius.

Pardavime vinilo leidinys vis dar yra ir kaina – vos 19 Eurų.