Paulius Linčius ar dar žinomas kaip Moon Disco, yra senas reiveris visomis prasmėmis, kokiomis tik įmanoma. Jis yra ir DJ, ir kuria šokių muziką, ir organizuoja vakarėlius, ir organizavo kadaise pačius pirmuosius, tikruosius, reivus Lietuvoje, ir… Jis jau amžiuje, bet dar ne reivo rytas.
Jei esate girdėję apie tokį Lietuvos naktinio gyvenimo kultūros reiškinį, kaip Rocketshop, klausimų skaityti ar ne interviu jums neturėtų kilti. O jei nesate girdėję – skaitydami Pauliaus prisiminimus, pajusite ir degančio benzino smarvės kvapą, pildant juo šokinėjantį generatorių; ir sovietinės karinės bazės dulkių skonį, kuri buvo užpildyta absoliučiai visų Vilniuje žinojusių žodį „RAVE“; ir pasigrožėsite mašinų girliandos romantika, kuomet reiveriams teko bėgti nuo policijos ir kareivių į kitą vietą idant dakalti geležį esančią karščiausioje stadijoje…
Be to pokalbyje (kurių šia tema kult.lt bus viso trys), aptarta tai, kaip keitėsi reivo kultūra dešimtmetis, po dešimtmečio; kas apskritai yra reivas, jo, kaip savokos supratimas; koks reiveris yra dabar ir koks buvo kadaise; bei ko šiuolaikiniai tusovčikai niekada nepatirs, ką patyrė dabartiniai 40-iai, kada jiems buvo 16-20 metų.
Kaip gyvena reiveris nūdienoje? Be tūsų, brunchų, DJavimo ir kt. naktinio gyvenimo atributų. Kūryba ima viršų ar tiesiog vegetacija, kaip pas ne vieną?
Žinai, prigavai tokiu momentu, kai visiem metas yra sunkus, dauguma laiką leidžia namuose, tai tavo minėti tūsai, brunchai ir DJ‘avimai irgi apriboti tom pačiom keturiom sienom. Bet iš tiesų ši situacija davė gerą postūmį grįžti prie kūrybos ir aplamai prie užsiėmimų, kuriems anksčiau „nebuvo laiko“. Taigi, sakyčiau, kad viršų ima kūryba, ir dėl to labai džiaugiuosi!
Kas yra šiuolaikinis reiveris, lyginant su tuo koks jis buvo prieš kokius 15-20 metų?
Šiuolaikinis, sakyčiau, yra labai išlepęs. Matai, dabar viskas yra daug paprasčiau: pasiūla didžiulė ir labai įvairi (esi neteisus 3-iame klausime, bet iki to dar prieisim). Yra nusistovėjusios vakarėlių vietos, aišku, kad bet kurį penktadienį ar šeštadienį nuėjus į tam tikrą klubą tu gausi programą, kuri nenusileis net ir didžiųjų Europos miestų lygiui. Yzi, galvos nesuki, pateikta prieš nosį ant sidabrinio padėkliuko. Ir visa tai yra priimama „for granted“ (kaip čia lietuviškai išsireiškus?).
Dėl to, manrods, pas šiuolaikinį reiverį nebėra to atradimo džiaugsmo, vakarėlio laukimo, alkio jam, nebent kai kuriem dideliem renginiam, vykstantiems kartą į metus. Anksčiau, matai, visko buvo mažiau n-tuoju laipsniu, kiekvieno renginio laukdavom kaip vandens gurkšnio, medžiodavom skrajutes, ir po šokių įspūdžiais gyvendavom dar ne vieną mėnesį. Dabar tame romantikos nebelikę, nes, žinai, po savaitės vėl tūsas…
Niekam nepaslaptis, kad reivo kultūra su laiku velniškai pakito. Galima iš ties pasakyti, kad ją nužudė 2008 krizė, kai iki jos mieste savaitgaliais galėdavai rinktis iš +-10 vietų kur nueiti „tūsinti”.
Čia, kaip ir minėjau anksčiau, dalinai su tavim nesutinku. Taip, 2008-ųjų krizė iš ties skaudžiai kirto judėjimui. Puikiai pamenu, kai tuo metu mūsų kuruojama Wired Saturdays naktis klube Woo, prieš šūdui pakliūvant į ventiliatorių, vertusi tą rūsį braškėti per siūles, per kelis mėnesius išdžiūvo iki sugedusio čiaupo varvėjimo, jei pagauni mano analogiją.
O bet tačiau, mano nuomone, scena per tuos metus ne tik kad atsigavo, bet ir pakilo į gerokai aukštesnį lygį, nei buvo prieš tą nelemtą krizę. Ir vietų patūsint dabar yra gerokai daugiau nei anuomet. Kad pati kultūra pasikeitė – čia tu teisus.
Dar papildant 2 ir 3 klausimus; ar reivo kultūra apskritai dar egzistuoja – net per paskutinius 10 metų? Juk reivo esmė, kaip aš suvokiu, yra po posakiu „viskas vyksta nelegaliai”?
Aš gal sakyčiau, jog yra šokių muzikos kultūra apskritai, o reivas yra viso to dalis. Ir manau tas nelegalaus reivo supratimas kilo iš antrosios meilės vasaros (čia aš verčiu terminą „second summer of love“, pasidomėkit kas tai, jei nežinot), kai paklausa renginiams šovė į viršų kaip raketa, o pasiūlos kur tai daryti nebuvo praktiškai, todėl organizatoriai spjovė į taisykles ir išvažiavo į provincijos pievas.
Ir žinoma, tame yra romantikos, bet man jau norisi ir kad renginy tulikas būtų normalus, ir kad maistas būtų šiltas, o alus šaltas. Taip kad nematau bėdos legaliam reive. Ir kuom Sūpynės ar Ant Bangos ne reivai? Iš esmės juk tas pats, tik daug profesionaliau.
Tu, kaip man pasakojai, esi pagrindinis organizatorius, kartu su dr. x-ray, legendinio reivo Rocketshop. Pasakok. Viską. Apie tą velniavą ar, tiksliau, romantiką.
Taip, buvau su Rocketshopu nuo pradžios iki pabaigos. Dabar net nepamenu kas mum tą vietą užrodė. Rodos Mantas-Black Box (Vault šefas), bet galiu klysti. Tai žinai, tokiem chuliganam, kaip mes, iš kart kilo mintis ten užkurti reivuką, tuo labiau, kad patirties vakarėlių rengime pas mus jau buvo apsčiai, nes iki tol aš, Ignas-Jose, Vytautas-Hallucin ir dar keli vyrai taškėm pusiau legalius tūsus Vilniaus kavinių rūsiuose po GoodWillPeople vėliava (na, nes normalių klubų dar nebuvo tiesiog).
Ir sutapo taip, kad pirmo renginio metu Lietuvoje siautė stiprus uraganas, vartė medžius, rovė stogus vietomis. Aš pamenu, kad jau važiuodami į vietą ruoštis, jungti aparato ir panašiai, matėm kad bus saliutų iš dangaus, dar praūžė mintis, tipo, kokio velnio čia mes… Na, bet ar mus kada nors tokios smulkmenos stabdė? Aišku renginys įvyko, pavyko, niekas nenukentėjo, susirinko turbūt visas Vilnius, kuris bent kartą buvo girdėjęs terminą „vakarėlis“.
Labai įvairi publika – true reiveriai, fyfos, banditai, paprasti žmonės. Ir kas nuostabiausia, jog vienintelė to reginio reklama buvo penki (5!) plakatai su renginio pavadinimu ir data teisingose mieto vietose. Viskas! Visa kita info ėjo iš lūpų į lūpas.
Daug ten dalykų vyko. Pvz, pirmam renginiui išsinuomavome benzininį elektros generatorių, kurio duslintuvą laikantis varžtas buvo gerokai nudrožtas, taigi jam veikiant ta duslerkė nuo vibracijos tiesiog nukrisdavo po keleto minučių, todėl atgal jo statyt nebesiparinom. Na, bet kuro baką papildyt juk reikia… Benzinu! Tai va ir įsivaizduok paveikslą aliejiniais dažais: didžiulis vamzdis, užkastas po žeme, jame pasišokinėdamas kriokia generas, spjaudydamas ugnimi iš šono, o šalia trys bičai, vienas laiko generą, kad neslankiotų, antras – piltuvą, o trečias iš kanistro pila benzą. How about that?
Antro renginio metu gi irgi nuotykį turėjom: pačiame įkarštyje atvažiavo sunkvežimis kareivių ir policijos ekipažas. Ir davė ultimatumą – arba susipakuojat ir dingstat iš čia spėriai, arba rišam visus atsakingus. Tai teko olimpiniais tempais viską susipakuot, ir persikraustyt į alternatyvią vietą (krizių valdymas at it’s best). Ir kas buvo nuostabu, jog praktiškai visi dalyviai sulaukė mūsų, kol susisukom pirmoje vietoje, ir po to važiavo mums iš paskos, įjungtais avariniais žiburėliais, į antrą lokaciją. Kokių 50 mašinų virtinė! Ten tai buvo vaizdas!
Dabar padaryti renginį yra gana lengva. Tad papasakok, kaip jūs tais laikais rasdavote tam egzotiškas vietas, išvengdavote policijos, prikalbindavote atvykti užsienio žvaigždes (kai internetas dar nebuvo toks gajus) ir galop šviesos, garsas, scenografija, logistika…
Na, su vietom gan paprasta – aš gimęs užaugęs Vilniuje, vistiek miestą pažįstu, nes savo laiku patyrinėtas gerokai buvo, tas pats ir su kitais mūsų komandos nariais, tai va per pokalbius ir pasidalindavom kas ką radęs. Policijos išvengti, kaip jau pasakojau, pavykdavo ne visuomet. Tiesa, trečio ir ketvirto Rocketshop‘o metu girdėjau kad jie mūsų ieškojo, gavę skundus iš aplinkinių gyventojų (ta vieta buvo ant kalniuko, ir, nors aplinkiniai namai nutolę per gerą atstumą, jokių natūralių kliūčių garsui sklisti ten nėra), tačiau nerado kelio. Nežinau kiek tiesos šitame, faktas kad su jais bendraut nebeteko.
Šviesos, garsas… Na, kaip ir pasakojau, mes jau buvom sukaupę vakarėlių organizavimo patirties bagažą, buvo geros pažintys su technikos nuomotojais, galų gale Vilius X-Ray ir Gedas Zuikis dirbo tuo metu teatre, prisidėdavo ir jų kolegos, tai irgi labai padėjo šiais klausimais. Viskas gal labiau iš idėjos buvo daroma, jokio uždarbio iš to mes neturėjom, džiaugdavomės suėję į nulį.
Žinai, realiai, dėl to po ketvirto renginio mes ir nusprendėm rišt. Tuo metu renginio kokybės prasme mes buvome pasiekę lubas tuometiniu formatu. Jei liekam nelegaliu reivu, tuomet mes niekur nebejudėsim, liksim tame pačiame lygyje, ir laikui bėgant užgesim. Jei norim kilt aukštyn, tuomet reikia legalizuotis, keist vietą ir t.t.
Va ir buvo priimtas sprendimas – užbaigti, kuomet mes esame viršūnėje ir pas žmones apie mus tik geri prisiminimai. Tiesa, 2004 metais mes užsukom dar vieną renginį, vadinosi Manifest, vyko jis Burbiškių miškuose, ten irgi tuo metu dar buvo kažkurios iš tų begalinių sovietų bazių likučių. Bet ten jau buvo visai kitaip. Ten jau buvo rimta baikerių apsauga, svečias užsienietis ir panašiai. Vienžo, nebe tas.
Kas labiausiai tau įstrigo tiek malonia, tiek ne itin prasmėmis, organizuojant tuos true reivus, kaip štai legendinis Rocketshopas?
Manau žmonių reakcijos įstrigo labiausiai. Aš nepamenu ar esu iš ko nors girdėjęs kažkokių neigiamų replikų? Gal tiesiog pamiršau? Va ką tikrai pamenu, kad kiekvieno renginio metu, ar po jo, labai daug kas prieidavo rankos paspaust, nesvarbu, pažįstamas ar ne. Pamenu, per kažkurį iš reivų nuolat sukausi lauke, ir užeit pažiūrėt į tunelį kaip viskas atrodo vis neturėjau kada.
Na, ir giliai naktį, gal jau kokią 3 valandą, galų gale, išgaudau kelias minutes įlyst vidun pažiūrėt, kaip ten kas. Ir pasitiko mane tokia garso siena ir skanerių spinduliai, strobai, pilnas tunelis iškeltų rankų. Buvo taip „Daaaamn, va čia tai reivas!“. Labai didžiavausi musu darbu!
Dar kitas ryškiai įstrigęs momentas buvo jau po renginio, kai visi išsiskirstė, jau viską buvom supakavę, užsilipom ant kalniuko, o čia jau buvo pats rytas, saulė tik pradėjus kilt, rūkas dar palei žemę, iš jo tik pradeda lyst toli esančių namų stogai… Na tokia rytinė romantika. Kitam atrodys smulkmenos gal, bet man tai labai brangūs atsiminimai.
Koks aplankytas reivas tave nokautavo katarsio prasme labiausiai? Įtariu, tai bus Love Parade, ar visgi kažkas kitko? Papasakok. Velgi, situacija, nūdienos žmonėms nėra žinoma tuometinė, kai nebuvo bevizio režimo, Ryanairų, Google mapsų, ir tt ir pan. Ta prasme, manau, nuvykti į reivą buvo ne ką mažesnis iššūkis, kaip kad suorganizuoti?
Na va, nesu buvęs tuose pirmuose Love Parade, kai jie tik užsisuko. Būta jau, kai pradėjo artėt prie milijono, bet tai ką ten, tiesiog mėsmalė ir tiek. Visa parado esmė keldavosi į klubus tuomet, ten ir būdavo prioritetas eit.
Šiaip sąlyginai vėlai aš ėmiau lankyt užsienio reivus, ir rodos bevizį jau tada turėjom. Judėdavom įvairiai, buvo autobusai, traukiniai, nuosavos mašinos galų gale. Kažkada, pamenu, nusibeldėm mašina iki Belgijos provincijos, į I Love Techno outdoor festą, čia gal 1800 km į vieną pusę. Tai orgai, sužinoję šitą faktą, sakė „na jūs ir psichai“. (šypsosi) Bet iš tiesų juk nebuvo sudėtinga, turėjom Europos kelių atlasą ir veikiančias galvas.
Ko labiausiai pasiilgsti iš senų laikų ir ko nekeistum už nieką iš šių laikų?
Labai pasigendu pakeliavimo ir judesio mažuose Lietuvos miestuose. Anksčiau jo ten būdavo tikrai nemažai, anuomet mes ne tik Vilniuj ir Kaune prasisukdavom, lėkdavom ir į Klaipėdą (iš vis dėl Klaipėdos liūdžiu, juk tai buvo Lietuvos reivo lopšys, o dabar toj srity, galima sakyt, numiręs miestas), Alytų, Marijampolę… Esu Mažeikiuose, Visagine grojęs, ir ne po vieną kartą.
Dabartiniu metu, aišku, džiugina techninės bazės prieinamumas, bei tas faktas, jog galime įpirkti ir atvežti praktiškai bet kurį mums įdomų ir aktualų atlikėją. Ir, kad galų gale, mūsų taip ilgai puoselėta muzika yra suprantama ir mėgstama didelės žmonių publikos.
Pašnekėkime dabar apie tave. Seniau buvai žinomas kaip electro warrior. Dabar esi techno renegade? O ir dar iš seniau aiškiai pamenu, kaip grojai minimal when it was cool. Tad ar klystu aš manydamas, kad tiek DJai, tiek naktinio gyvenimo muzikos kūrėjai labai lengvai adaptuojasi prie madų kai tik tai patampa cool?
Haha! Minimalo aš niekada negrojau. Ir niekada nepraleisdavau progos draugiškai truktelt per dantį Nerijaus-Šnekiaus, Arūno-El-T ar kitų minimal.lt narių, kad, tipo, ką čia grojat, kažkokius traškesius-braškesius (sorry, vyrai!). (juokiasi)
Iš ties, taip jau nutiko, jog savo karjerą pradėjau būtent kaip kūrėjas ir atlikėjas gyvai (aišku, kiek ten to gyvumo elektroninėj muzikoj gali bebūt). Ir iš ties nuo electro (nepainiot su electro-clash ar electro-house, tų dalykų negalėjau pakęst). Tačiau tuo metu aš jau glaudžiai bendravau su užkietėjusiais techno-head‘ais: Vytautu-Hallucin, Marium-Pagalve, Dimka-Daimonu ir kitais. Taip kad techno mane supo iš visų pusių. Tuo labiau kad ir mano kuriamas electro buvo labai smarkiai techno srovių įtakotas.
Taip kad mano persikvalifikavimas į techno buvo logiškas ir savaiminis procesas. Gal vienintėlis toks nuokrypis buvo periodas, kai su Ignu-Jose po Urban Breakdown Soundsystem pseudonimu lupdavo breiksus. Laužyti ritmai mane visuomet žavėjo… Mano kurtas electro – laužytas, breaks – laužyti, mėgstu aš hip-hopą, DnB, nors pastarųjų niekad negrojau. Bet aišku, jei kožnas orientuojasi į vienadienes madeles, tai žinoma reikia tas sroves keisti, kad liktum aktualus.
Nieko nežinau kaip pas tave su muzikos kūryba dabar. Ar planuoji išleisti vinilą? Štai Without Letters driokstelėjo tusovną blyną. Ir kalbu apie albumą, o ne 3-4 gabalų EP.
Kūrybos vėl ėmiausi rimčiau tik dabar, nes na gi „nebuvo tam laiko“, pats supranti. Tai apie vinilus, o tuo labiau albumus, šnekėti ankstokoka. Iš vis, albumo konceptas techno muzikos kontekste yra gan slidus dalykas, didžioji dauguma tokių atvejų gaunasi tiesiog bangerių kratinys be jokios emocinės dinamikos. Aš būčiau labiau už koncentraciją į EP, geriausiu atveju Best Of arba Selected Works…
Ar reiveriai sensta ir „susitupėja“? Tu atrodo nemažini tempo – vis dar užsiimi tiek DJvimu, tiek atlieki savo kūrybą gyvai, tiek organizuoji vakarėlius.
Aš manau tai yra natūralus gyvenimo ciklas – pas žmones atsiranda šeimos, vaikai, rimtos atsakomybės, dėl to tenka atsisakyti to vėjavaikiško gyvenimo būdo, kuris būdingas tam stereotipiniam „tikram reiveriui“. Tie, kas išliko iš pirmosios kartos yra visiškai idėjiniai, atsidavę scenai kūnu ir krauju, o tai ne kiekvienam tiesiog prie širdies. Ir savo kūrybos kol kas gyvai negroju. (juokiasi)
Koks yra tavo naktinio gyvenimo kumyras, herojus, idealas? Žinoma, papasakok ir kodėl.
Na, jei reikėtų paminėti kažką vieną, manau, tai turi būti Zak Khutoretsky aka DVS1. Ir tai yra dėl jo aiškiai ir atvirai deklaruojamų vertybių, kurių jis pats griežtai laikosi, o ne tik apie tai šneka. Tiesą sakant, patariu paskaityt ar paklausyt jo interviu, pats suprasi apie ką aš.
Nesakyk Mamai štai išlenda šokiams į dienos tamsą 10 ar 15 metų progoms. Nėra panašių planų / idėjų pas tamstą su dr. X-ray? Kur nors, kaip nors, „nelegaliai“?
Taip jau susiklostė, kad Viliaus nemačiau jau kuris laikas, pabendrauti su juo netenka ir kitais kanalais. Taip kad bendrų planų tikrai neturime. Dėl asmeninių – planų irgi konkrečių nėra, tačiau mintys prasisuka vis pro tas apylinkes.
Ar esi tikintysis?
Tikrai ne.
BLITZ:
