Itai Azerad – tai visiškai šviežiai iškeptos garso sistemų įmonės „Heaven 11 Audio“ (Kanada) įkūrėjas, dizaineris ir produktų vienas iš pagr. kūrėjų. Tiesa, tų produktų, kol kas yra lygiai vienas – „intriguojančio dizaino“ (kaip išsireiškė pats sumanytojas) integruotas stereo stiprintuvas pavadinimu „Billie Amp“.
Kodėl kalbinu šį žmogų? Tiesiog jaučiu pareigą supažindinti jus su žmogumi, kuris nuo nulio sumąstė kickstarter platformos pagalba pradėti verslą, paremtą idėja „kas matoma, tas tampa labiau naudojama, o didesnis naudojimas reiškia daugiau muzikos su jos teikiamu malonumu.“
Pokalbyje aptariami įvairiausi dalykai. Pradedant nuo to, kas pagal Itai Azerad yra geras garsas, kodėl jo pirmasis produktas pavadinimu „Billie Amp“ neturi jokių tono reguliatorių, kodėl jis apskritai pradėjo įmonės „Heaven 11 Audio“ veiklą, bei pabaigoje pokalbio, kaip gi be geros muzikos aptarimo ir jo muzikinio skonio išsiaiškinimo.
Kiekvienas žmogus turi savo suvokimą kas yra geras garsas. Kaip jūs jį apibrėžiate?
Jei grojant kūriniui, jūs norite atsikelti ir, tarkim, eiti lankstyti skalbinius ar pan., būtent tuomet pas jus nėra tai kas yra po įsivaizdavimu „geras garsas“. Muzika turėtų jus „sulaikyti”. Aš nesakau, kad turite būti užhipnotizuotas ar pan., kuomet yra įjungta garso sistema, tačiau, bent aš, pasiklystu muzikoje, kai ją klausau tinkamu garsu. To niekada negali nutikti naudojant Bluetooth garsiakalbius ar pan. dalykus.
Viename interviu jūs teigėte, kad gerbiate menininkus ir norite, jog jie skambėtų taip, kaip jie buvo originaliai įrašyti, ko padariny jūsų pirmajame produkte nėra jokių tono reguliatorių. Tačiau pas įvairius stereo stiprintuvus jie yra įdiegti. Jūsų komentarai?
Mano nuomone, jei norite rimtai ir teisingai manipuliuoti savo garsu, turėtumėte gauti užbortinį EQ arba teisingai sutvarkyti savo kambarį, o ne pasikliauti tono valdymais. Garso inžinieriai ir suvedinėtojai visada kalba apie dažnių pašalinimą, o ne pridėjimą, kad pagerėtų garsas. Tad viskas, kas daroma su tonų reguliatoriais, manau, tik pablogina garsą, net kai jie yra nenaudojami!
Mano misija buvo sukurti tokį garso stiprintuvą, su kuriuo muzika skambėtų geriau, o ne blogiau ir be jokių papildomų elementų, kas šiuo atveju būtų tono reguliatoriai.
Esmė, kad kiekvienas techninis kūrinys yra kompromisas. Gi geras techninis kūrinys yra vėlgi kompromisas, tačiau su savitu, išlaikytu požiūriu ir pagarba garsui. Finale, mano siekis buvo tas, kad produkte geriau padaryti tik tai kas „reikalinga“ ir susikoncentruoti tik į tai, kad tai gerai veiktų.
Trečias klausimas kyla tiek iš pirmojo, tiek iš antrojo. Kai kalbama apie garso sinergiją; kada ir kur, jūsų nuomone, yra tas garso grynumas? Turiu omenyje, kad labai lengva pasimesti tarp begalės siūlomų skirtingų aparatų juos suderinant.
Garso sinergija yra tarsi geras patiekalas. O gerame patiekale, jo komponentai turi gerai „susižaisti“ vienas su kitu. Komponuodami sistemą turėtumėte pamatyti, kaip nauji komponentai dera su likusiaisiais, ar jie padeda pasiekti tikslą, kokio garso tipo ieškote ir pan.
Gerai, pakalbėkime apie „Heaven 11 Audio“ kompaniją. Kiek laiko užtruko, kad ji įsivažiuotų? Kaip gimė idėja? Koks yra jūsų techninis garso „išsilavinimas“?
Aš visą gyvenimą buvau muzikos gerbėjas. Tiesą sakant, pramoninį dizainą atradau dėl muzikos – savo koledžo bibliotekoje aš pasiėmiau knygą apie „Bauhaus“, manydamas, kad tai knyga apie grupę „Bauhaus“. Tačiau tekstas buvo būtent apie dizainą.
2012 m., būdamas nepatenkintas elektroninėse parduotuvėse parduodamais produktais, sužinojau apie „T klasės“ („Tripath“) stiprintuvus internete. Man tai buvo, taip vadinamas, game-changeris. Aš iš naujo atradau muzikos galią.
Kai brolis atėjo paklausyti mano sistemos, jo reakcija buvo „oho, skamba labai gerai, tačiau aš viso to tikrai niekada nedėsiu į savo svetainę“. Jis turėjo omenyje bjaurųjį, išvaizdos prasme, stiprintuvą. Be to, mano draugai perėjo prie „Bluetooth“ garsiakalbių: DAC, belaidžio ryšio, jie į namų garsą žiūrėjo, kaip per daug nepatrauklų, sudėtingą, komplikuotą.
Man, kaip dizaineriui, kilo mintis: „ko reikia, kad žmonės vėl prisimintų gerą namų garsą?“ Taip ir, pamažu, kilo idėja.
Klausimas apie jūsų projekto misiją: ar pajutote, kad rinkai reikia kažko kitokio, unikalaus, ir norėjote ją taip išjudinti? Arba viskas susiję su jūsų aistra garsui? Arba abi šios paradigmos?
Mes gyvename geriausiu laiku muzikos mylėtojams ir, tuo pačiu, pačiu blogiausiu. Srautinio transliavimo paslaugos teikia mums visą norimą muziką, Bluetooth garsiakalbiai darosi vis labiau kompaktiškesni ir pan. Tačiau, tuo pačiu, ryškėja kaip niekada didelė takoskyra tarp muzikos ir muzikos gerbėjo ta prasme, kada muzika tampa papildiniu, o ne tiesioginiu pasitenkinimo šaltiniu.
Dėl patogumo padidėjo garso kokybė, tačiau žmonės pamiršta, ką reiškia išjausti muziką, jos galią ir magiją. Tiesioginis muzikos klausymasis greitu tempu eina į užmarštį. Klausimas; ar muzikos klausymasis per Bluetooth ar srautinio transliavimo platformas yra tai ką muzika jums iš tiesų reiškia? Man buvo svarbu sukurti tokį produktą, kuris dėl savo intriguojančio dizaino sudomintų žmones geru garsu iš naujo, kad jie tarsi grįžtų prie muzikos „klausymo“.
Būtent dizainas ir privertė atkreipti mano dėmesį į „Billie Amp“. Bei, tiesą sakant, jis yra brangokas. Tad ar „Heaven 11 Audio“ yra būsima „Apple“ komapnija, tik kad hi-fi garso sistemų srityje?
Ar BMW yra brangesnis už Toyota? Ta pati kaina, tik kitas pasitenkinimas. „Billie Amp“ iš tikrųjų yra daug pigesnis nei panašios garso sistemos, nes esame visiškai šviežia įmonė. Turime pelnyti vartotojų pasitikėjimą.
„Apple“ dizainą pavertė visiškai kasdieniu elementu – juk prieš tai kompiuteriai neatrodė seksualūs. Tad ir mano siekis tas pats – norėjau, kad namų stereo sistema būtų įdomi ne vien savo parametrais, bet ir savo vizualiąja puse.
Nūdienoje garso sistemos, mano nuomone, yra it WIFI maršrutizatorius: įjungi, nustatai ir pamiršti pakavojęs kur nors ten, kur dažniausiai nekrypsta ar neužkliūna akys.
„Billie Amp“ dizaino misija kilo iš pagarbos ikoniniam Hi-Fi paveldui. Manau, tai yra itin svarbu – estetiškai patrauklus gaminys turėtų sukurti ryšį tarp žmogaus ir produkto bei išorė turi tiesiogiai atspindėti jo vidines galimybes. Produktas turi būti viso to sintezė.
„Billie Amp“ skirta naudoti intuityviai. Jis sukurtas su idėja būti matomu, o ne, kaip minėjau, paslėptu. Nes, kas matoma, tas tampa labiau naudojama, o didesnis naudojimas reiškia daugiau muzikos ir teikiamu jos malonumu bei pasitenkinimu. Manau, kad tai ir yra svarbiausia dizaino paskirtis.
Kas buvo sunkiausia ir maloniausia kuriant “Billie Amp”? Kodėl Billie?
Maloniausia darbo dalis buvo komandinis darbas. Man patinka dirbti su amatininkais ir inžinieriais, bandyti suprasti jų iššūkius ir kartu ieškoti sprendimų. Dizaineris mėgsta spręsti problemas.
Sunkiausios buvo nesėkmės – daugybė jų. Kelias dienas buvo sunku net išlipti iš lovos. Visas procesas priminė maratono bėgimo patirtį: kai jautiesi, kad nebegali tęsti, tačiau vis tiek tiesiog dedi vieną koją priešais kitą. Tad daug, daug darbo – jausmas it skulptoriui dirbant ties akmens luitu – šlifuoji ir vis šlifuoji be gręžiojimosi atgal.
Kodėl Billie? Pagerbiant Billie Holiday. Taip pat turiu suplanuotus „Iggy“ (nuo Pop) ir „Lemmy“ (nuo Kilmister) stiprintuvus. Šiuos gaminius įkvėps šių muzikantų asmenybės.
Koks buvo juokingiausias jūsų skaitytas komentaras apie “Billie Amp” internete? Ar sulaukėte kokių nusiskundimų?
Neskaitau komentarų internete. Vieniems žmonės tai svarbu, kitiems ne. Man svarbiausia yra išlikti ištikimam savo vizijai.
Kokie yra jūsų visų laikų 5 mėgstamiausi įrašai?
…tik 5!?
Marvin Gaye „What’s Going On“. Ar galite įsivaizduoti pasaulį be šio įrašo?
Talk Talk „Spirit of Eden“ ir „Laughing Stock“ – techniškai 2 albumai, bet ar tikrai tik tiek? Pagal idėją, panašu, kad tai turėjo būti dvigubas albumas. Ir tai visiškai fantastinis grupės garso kūrinys, tiesiog gulbės giesmė. Šis darbas man primena Stokowskio citatą: „Dailininkas piešia paveikslus ant drobės. Muzikantai piešia savo paveikslus tyloje.“
Beach Boys „Pet Sounds“. Jo, aš žinau, kad jis yra ir pas visus kitus sąraše, nes tai yra tiesiog šedevras. Tačiau, kad ir kaip būtų, tarkim, gabalą „Sloop John B“ visad skippinu.
Glenn Gould „Goldberg Variations“ (1981 m. versija) – matematika muzikoje. Gražus, tobulas pasirodymas. Iš visų kitų mano girdėtų išpildymų niekas šiam neprilygsta. Bet Angela Hewitt versija yra labai artima, antra po Glenn Gloud. Gal tuo, kad labai skirtinga.
The The „Mind Bomb“ – jie buvo 80-ųjų atsakymas Steely Danui. Nuostabi grupė.
O kaip dėl top-5 dainų?
The Rolling Stones „Can’t You Hear Me Knocking“ (iš albumo „Sticky Fingers“) – Micko Tayloro solo čia nėra pats tobuliausias, tačiau pats nuoširdžiausias ką iki šiol esu girdęs.
Dexter Gordon „Tanya“ (iš albumo „One Flight Up“) – 18 minučių kelionė – vežanti, hipnotizuojanti ir nepaleidžianti. Aš tiesiog myliu saksofono solo joje.
Moodymann „I Can’t Kick This Feeling When It Hits“ (iš albumo „Silentintroduction“) – šis gablas iš naujo apibrėžė house muzikos ribas. Klasika.
AC/DC „Bad Boy Boogie“ (iš albumo „If You Want Blood, You’ve Got It“) – kai tik pasigirsta pirmosios natos, minia pašėlsta. Tai pats intensyviausias gyvas pasirodymas įraše, o grupė šiame albume yra geriausios formos.
Billie Holiday „Moonlight in Vermont & Cat Food” (iš albumo „Complete Billie Holiday on Verve“) – Man patinka studijos out-take‘ai ir demo versijos. Tose nuogose interpretacijose yra velniškai daug intymumo. Tai – tarsi atlikėjo išpažintis, kuomet jie groja patys sau. Ir net nepaisant to fakto, kad tų įrašų garso skambesys nėra tobulas. (šypsosi)
Kokia buvo 1-oji daina, su kuria išbandėte „Billie Amp”?
Bobo Dylano „Meet Me in the Morning” (iš albumo „Blood on the Tracks“). Geras elektrinių ir akustinių garsų derinys. Kitas mano naudojamas takelis buvo Wynton Marsalis „The Party’s Over“ – daug dinamikos. Plius tos aukštos trimito natos niekada nemeluoja.
