Gavau anądien iš Auros šiuolaikinio šokio trupės dvigubą pakvietimą apsilankyti spektaklyje, pavadinimu „Kaunas Zoo“. Ir kaip Ostapas Benderis pasakytų – как отказать?! Taigi, kad niekaip, juolab, kad esu senas šiuolaikinio šokio fanas, o paskutinį sykį ir deja vos vieną spektaklį regėjau dar praeitų metų „Naujasis Baltijos Šokis“ festivalyje. Tad jaučiausi alkanas it tas Jakutsko vilkas ir papuolęs, kaip sykis, į Kauno Zoo.

Galiu iš anksto pasakyti, kad minties spektaklio nepagavom su kolege Grėte. Tiksliau, reiktų išsireikšti, kad ji mums buvo ne itin apčiuopiama, nebuvo už ko, šioje realizacijoje, akcentuliau užsikabina. Bet ar tai minusas? Žinioje, kad ne, kai kalba sukasi apie šiuolaikinį šokį. Jame, jei režisierius turi stiprią pajautą, juk dirba daugybę kitų sraigtelių ir kalbant konkrečiai apie grand-meisterės Birutės Letukaitės „Kaunas Zoo“ – tų sraigtelių buvo apstu.

Kad būtų smagiau, pradėkime tekstinę analizę nuo minusų ir jų, mano matymu, ryškus buvo gal vienas – momentais šokyje kiek streikavo sinchroniškumo nebuvimas. Ir dar gal norėjosi kokio ryškesnio žaismo ar šviesomis, ar minėtos minties nebuvimo išpildymas kokiomis vaizdo projekcijomis. Tada spektaklis, mano nuomone, būtų 110%, kaip sakoma.

Gi visa kita, ne padlaižaujant, buvo ir atidirbta iki preciziškumo, ir nugrybauta iki dekadantiško žavumo. Leisiu sau pradėti nuo savo mėgstamiausio elemento – muzikos. Čia būta visiško atsilošimo ir žandikaulio nukabinimo iki kelių.

Gyvas atlikimas ir ne tai, kad tiesog gyvas, o to visa puokštė – mušamieji, elektrinė gitara, midi kontroleris, žinoma leptopas ir koks vokalas! Visiška jo charizma, rodėsi, kad improvizuoja koks pats Frenkas Zappa (ar Tomas Waitsas). Tad visa ta muzikinė sintezė savaime buvo koncertas, o mes juk dar šalia visko turime ir šokį…

O jame – personažų būrys. Šoko keturi vyrai ir keturios merginos. Ir nors turiu Dievo dovaną būti ramiu heteroseksualu, tačiau spektaklyje mano visas dėmesys kažkodėl krypo būtent į vyrus. Keturi skirtingi, keturi atskiri, gražūs ir, tuo pačiu, savo charakteristikomis subtiliomis vienas kitą papildantys.

Kiečiausiai man atrodė aukštas ir liesas – atrodė jis it tas Matthew Mcconaughey‘jaus personažas iš „Dalaso pirkėjų klubo“ už kurį aktorius gavo Oskarą. Tai panašiai ir iš manęs tam šokėjui kažkas – ne Oskaras, o koks nors butelis tauraus. Kitas buvo ilgaplaukis azijietis – iš išvaizdos vos ne noise muzikos karalius Merzbow – smagus bičas. Trečiasai – juodukas, kurio balti dantys per plačią šypseną veikė it fotoaparato blykstė. O ketvirtas tai ką, d‘Artanjanas – žavus, gražus ir kuklus toks.

Kalbant apie patį šokį (jei šiuolaikiniame jis yra ta pagr. esmė?) jame vyravo ir kolektyviniai judesiai, ir individualūs reveransai ir poriniai išstojimai. Kūnai pynėsi ir vienas su kitu ir patys su savimi galūnėmis – visi, tiek merginos, tiek vyrai buvo itin plastiški, jų judesiai buvo gracingi, baleto elegancijos persmelkti ir, minėtu, multikultūrinio šarmo išminkyti.

Dar būtinai reikėtų akcentuoti Kristinos Čyžiūtės drabužių kolekciją šiam spektakliui – aukso audiniai, tad šokėjai rodėsi it kokie karaliai. Ar šiaip auksinis Kauno Zoologijos Sodo jaunimas. Manau, tai buvo ir spektaklio mintis ta man efemeriška – atspindėti Kauno miesto veidą, kaip multikultūrinio, judesyje, jausmuose, įvairiose aistrose skęstantį gyvą miestą.

Tad savaitgalio užbaigtuvės sekmadieniop Menų spaustuvėje buvo tiesiog pasakiškos. Žiūrovų nebuvo sausakimša, ką tikriausiai įtakojo diena ir darganoto pavasario (šypsenėlė) orai.

Ačiū šokio teatrui Aura už kvietimus, eilinis bravissimo Birutei Letukaitei už puikų reginį ir potyrį, bei nekantriai lauksime kitų spektaklių.

***

Foto: Dimitrijus Matvejevas, Naujasis Baltijos šokis’19; Laura Vansevičienė, LRT Plius Scena