Ką gi, pirmą kartą kult.lt istorijoje – ne metų lietuviškų albumų top-10 suvestinė, o… vinilų. Nei vieno neprašiau iš muzikantų dovanų, visus pirkau. Kai kuriuos ėmiau aklai, tikėdamasis gero turinio, bet finale laukė nusivylimas ir į topą įrašai nepateko. Gi šie 10 apačioje esančių vienetų – verti kiekvieno sumokėto skatiko.

10. ALGIS FEDIAJEVAS „PĖDSAKŲ LEDE NEPALIKUS“

Algis prieš gerą mėnesį man atsiuntė kvietimą apsilankyti koncerte, kuriame bus pristatomas be tradicinio CD taipogi ir vinilas. Viliojo jis subtiliai: „Kadangi tokios muzikos Lietuvoje nėra buvę ir šį albumą laikau šviežio oro gūsiu Lietuvos muzikiniame pasaulyje, manau, kad žmonėms apie jį sužinoti reikia“. Kas įdomiausia – tai trečias jo albumas, o apie A. Fediajevą tik tada ir sužinojau.

Labai gražus viršelis (aut. Inga Užkalnė), nepriekaištingai, subtiliai ir įdomiai valdoma gitara; kiek juokingi tekstai; ir melodijos, ties kuriomis autoriui dar reiktų, mano nuomone, kiek padirbėti, bet laikas ir pastangos – geriausi mokytojai. Potencialo ir užsispyrimo pas Algį Fediajevą sočiai, tad pelnyta 10 topo vieta kultiškiausių tope jam.

9. DISSIMULATION „DRAKONAS MIRĖ. TEGYVUOJA DRAKONAS“

Dissimulation man yra bene geriausia Lietuvos black metalo grupė. Net 11 metų (!) reikėjo laukti jų naujo albumo ir kaip? Kaip visada pas blekerius – darbas konceptualus, su gilia, filosofine mintimi. Ilgą laiką grupė iš Anykščių buvo kaip trio, tačiau pasitraukus Venomous, į jo vietą stojo net trys kiti žinomi Lietuviškos black metal scenos veikėjai – kolektyvų Nahash ir Luctus nariai, o vokalą perėmė būgnininkas Stabmeldys.

Albumas „Drakonas“ gana stipriai skiriasi nuo ankstesnių Dissimulation įrašų daugeliu aspektų – ir skambesiu, ir atmosfera, ir charakteriu. Black metalą čia itin paskanina thrasho aštrios priemaišos; Stabmeldžio vokalas, pakeitęs Venomous savaime duoda kitą, minėtą charakteristinį užtaisą; o ir atmosfera įrašo agresyvesnė, veržlesnė, kietesnė. Ne taip skambiai, kaip ankstesni įrašai, bet vis viena – į topą be svarstymų.

8.AUTISM „HAVE YOU FOUND PEACE?“

Labai kietas Autism albumas ir jau trečias per pastaruosius 6 metus. Jei lyginti su pirmtakais – jis sunkesnis, griežtesnis ir, tuo pačiu, kur kas įvairesnis bei įdomesnis. Jei prieš tai grupė grojo labiau post-rock, tai dabar – gitarų gaudesys perteikia masyvų post-metalą. Tačiau neapsigaukite – net jei sunki muzika ne jums – „Have You Found Peace?“ yra kur daugiau nei vien tai.

Jums tikrai turi kai ką sakyti tokie vardai, kaip post industrinės muzikos prodiuseris Povilas Vaitkevičius (Oorchach, Vilkduja), kuris svariai prisidėjo prie įrašo; dviejuose kūriniuose pasireiškė taipogi pats lietuviškosios industrial muzikos pionierius Laurynas Jukonis (Girnų giesmės). O man itin patikusi saksofono variacija, gabale „Haunting Recollections“, buvo grupės Erdvė nario Valdo Voveraičio raiškus prieskonis. Žodžiu, superinis įrašas.

7. JURGA „TO THE SKY“

Labai gerai, kad šis albumas nėra prieinamas per internetines perklausų platformas, o jį galima klausyti tik įrašą įsigijus fiziniu pavidalu. Aš, žinoma, stvėriau vinilą vos jį paleido į rinką. Ir galima pasakyti paprastai – monumentalus įrašas. Bei tuo pačiu – net ne tai, kad ne kasdienai, bet, greičiau, tik ypatingai nuotaikai, nusiteikimui ar progai. Kaip tarkim Kalėdoms, Kūčioms ar kitai ramiai „šventei“ (Vėlinėms?).

Jurga, beje, tą irgi akcentavo teigdama, kad šis jos įrašas yra proginis. O ar gali būti kitaip, kai barokinės klasikos šedevrai yra įdainuojami tyro, raiškaus ir, kaip pop scenos dainininkei, itin plataus diapazono vokalui. Gi akompanuoja tam – vargonų masyvas. Klausiate tuomet, kodėl toks įrašas yra ne kokioje bent trečioje vietoje? Priežastis viena – itin retas leidinio rentabilumas tą sąlygoja. Ne kasdienis ir ne kas savaitinis tai kūrinys, o kaip toje dainoje „precious and fragile things, need special handling“.

PIRKTI: bandcamp.com

6. SAULIUS PETREIKIS „JŪRĖSE“

Tai buvo pirmasis mano įsigytas lietuviškas vinilas 2019-aisiais. Galiu pasakyti, kad po pirmų perklausų pamaniau, kad jis liks tik protarpiniam adatos pabrūžinimui. Tačiau reikėjo sulaukti ką tik praūžusių švenčių ir… Pasaka. Supratau, kad tai ne tiesiog koks eilėraštukas. O darbas, kuris nors ir alsuoja naiviai giedra emocija, tačiau turi savo braižą, krūvį ir, kaip matote, aukštą vietą tope.

Subtiliai stveriančios melodijos; momentais įrašas neša asociacijomis į Clannad, momentais į mano itin mėgstamus lietuvaičius Undan, o momentais iš vis į nieką kitą, t.y. turi savąjį identitetą. Ir instrumentinės variacijos, po pirmų perklausų pasirodžiusios vienodomis – vėliau it vieversiu pragydo; ir vokaliniai pagardėliai – tiek kiek jų reikia; o atmosfera, krūvis įrašo – na, minėta pasaka (Hobitas ten koks ar pan.)…

5.  EYE’STĖ LA‘SEE‘TĖ „PIRMOJI VISA“

Žodžiu, patiko paSpotify‘int Aistės Lasytės debiutinį albumą „Pirmoji visa“ dirbant, ko padarinį ištariau sau „reikia“. Varyti į koncertą. Atlikėjos, apie kurią nieko nežinojau, o tik vėliau dasikasiau, kad ji yra iš tokio Liūdni slibinai kolektyvo, kurių niekad nebuvau klausęs, bet tai ne esmė. Esmė, kad Menų Spaustuvėje vykęs pristatymo koncertas taip prispaudė mane prie fotelio atlošo, kad po jo, kaip rašiau vėliau atsiliepime – nepagailėjau net 30 Eurų už vinilą.

Tokio vinilo ar, tiksliau, garsinės kūrybos, kokios LT muzikinei scenai reikėjo jau seniai. Ekscentriška, netipinė, ne koks rokelis ar bandymas kopijuoti kokį nors synth-no-wave-indie-pop. O ir tekstai persmelkti tokios ironijos, šaržo ar komiksinio tipo pasakojimų, kurie savo taiklumu momentais taip aštriai pereina į lyrišką tiesą, kad klausydamas ir pagaudamas juos, sakai sau į vidų, „širdele, spurdėk ramiau, neužsigauk“.

4. PAULIUS KILBAUSKAS „ELEMENTS“

O ketvirtoje vietoje yra dar vienas Bravo. Jokiais būdais neturiu omeny Manchester City vartininko Claudio Bravo, o Paulių Kilbauską ir jo subtilųjį įrašą “Elements”, kuriam reikia ploti. P. Kilbauskas – vienas iš legendinės grupės Empti lyderių, bei solo amplua pasižymėjo, kaip garso takelių meistras, sukūręs muziką tokiems kino filmams, kaip „Čia buvo Saša“, „Už Lietuvą!“, „Lošėjas“.

„Elements“ – tai albumas, kuris buvo sukurtas Indonezijos saloje Balyje, kurioje Paulius praleido apie metus laiko. Gyvenamosios lokacijos refleksija ypatingai jaučiama įrašo skambesyje, mat jame vyrauja tai kas būdinga tradicinei regiono muzikai – perkusiniai instrumentai, būgneliai, metalofonai ir pan. Šiuos garsus perkošęs per elektroninių garsų filtrus, P. Kilbauskas sumeistravo vieną pačių įdomiausių LT metų įrašų, kurio neturėti stilingai išleistoje vinilo laikmenoje yra baisi nuodėmė.

PIRKTI: Greedbag.com

3. SYNTHGIRL I-RENA „8, VOL. 1“

Įdomiausia yra tai, kad 3, 4 ir 5 šio kultiškiausių topo vietos yra sąlyginiai šviežių muzikos kūrėjų (bent jau, kaip solo amplua), tačiau, ko gero, būtent dėl to, kad jie „švieži“ – jų ir kūryba yra it gaivaus vėjo gūsis. Jie nesistengia kažko kopijuoti ar bent mano ausims, nerandu kažkokių jiems analogų, kalbant apie LT sceną. Taip yra su Aiste Lasyte, taip yra su Paulium Kilbausku, taip yra ir su Synthgirl I-Rena, kuri štai puikuojasi net 3 vietoje.

Pradžioje man Irenos debiutas pavadinimu „8, Vol. 1“ klausėsi nepakankamai išbaigtai. Rodėsi, kad įrašui trūksta ar didesnio vientisumo, ar kūrėjai dar reikia padirbėti ties kūrinių konstrukcijomis, tačiau finale susumavus visus už ir prieš – regiu, kad turime puikų kūrinį. Kodėl? Svarbiausia, kad jame jaučiu kūrėjos identitetą, kad tekstai lietuviški ir gilūs, kad be sintezatorių yra ir elektrinių gitarų, kad be kieto Irenos vokalo yra ir sutartinių. Tad, manau, kaip ir viskas aišku kodėl Synthgirl I-rena „8, Vol. 1“ yra net nr. 3.

2. BA. „H8“

Na, o vinilai esantys nr. 2 ir nr. 1 vietose savo turiniu yra bene šviesmečiais nutolę nuo likusių 8 topo laureatų. Beno Aleksandravičiaus ir Co. „Neapykantos“ įrašas, mano nuomone, yra tokia pati gyva lietuviškosios roko muzikos klasika, kaip poezijoje Juozas Erlickas, kine „Jokeris“, bendrinėje muzikoje Pink Floydų „Darkside‘as“ ir tapyboje galop M. K. Čiurlionis.

Jei įrašą lyginti su debiutiniu „Rasti / Pasiklysti“, tai pastarasis buvo nors ir revoliucinis, bet jame dar jautėsi jaunatviškas nestabilumas. Gi „H8“ jau yra ta patirtis ir sukontroliuota energija, ko padarinyje albumas brandus, konceptualus, vientisas ir preciziškai išbaigtas. Daugiau čia kažko porinti ir nebereikia – labai nedaug trūko Ba., kad šiame sąraše jie aplenktų patį lietuviškosios muzikos krikštatėvį.

1. ANDRIUS MAMONTOVAS IR KAMERINIS ORKESTRAS „ŠIAURĖS NAKTIS. PUSĖ PENKIŲ“

O ar galėjo būti kitaip? Buvau šio albumo net trijuose koncertuose. Nusipirkau du vinilus, kad būtų juodai dienai vienas, atliekamas. Studijinį įrašą per Spotify nuklausiau per praeitus metus iki negalėjimo, o Kamerinę versiją – brūžinau po įsigijimo 4 savaitgalius iš eilės vos ne non-stop su adata.

Aišku, kaip ir priklauso Andriaus atveju, buvo ir kritikos leidiniui. Kad viršelis keistas; kad Abbey Road studijos garso režisierius Lewisas Jonesas per daug „iškėlė“ A.M. vokalą; kad 45 Eurus kainuojantis leidinys galėjo būti ne su popieriniais vokais, o anti statiniais; kad… Na, kaip dainuoja grupė Sportas „Lietuva tokia šalis – oje!“

Tačiau viena aišku – tai ne tik 2019 metų lietuviškų vinilų kult.lt top-10 pirma vieta, bet toks smagiai stiprus Andriaus smūgis projekto pavidalu, kuris tapo istorija vos pasirodžius pirmai naujienai spaudoje apie tai. O toliau, kaip ir ba. atveju – baigiu seilėtis, vardan to, kaip ir nelabai egzistuojančio šiame pasaulyje, objektyvumo.

PIRKTI: www.siauresnaktis.lt