Šiemet mano dėmesys neatlaikė užsienio kino filmų gausios pasiūlos, tad buvo susitelkta ties Lietuviška produkcija, kurios geros šiemet buvo it iš gausybės rago. Kaip visada, subjektyvus 10-tukas ir, beje, kiek neišbaigtas, nes keletas svarbių kino juostų tiesiog nebuvo išvystos (kaip „Nematoma“ ar „Laiko tiltai“).
Apie tai kaip užjūrio lietuviai, mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, grįžta į Tėvynę, kad atsiimti sau priklausančią tėvų žemę. Tai išeivijos lietuvio, režisieriaus Tomo Vengrio kino juosta, tad matomai dėl to, autorius puikiai jautė istorijos temą. Ko padarinyje, kūrinys žiūrėjosi gana smagiai, kada fone maišomos nostalgijos gaidelės, pasakojime dominuoja dramos elementai, o aktoriai su savo personažais gana vykusiai susitvarkė. Juosta didesnių emocijų nesukėlė, bet ir nebuvo visiškai prėska.
Italų režisieriaus Sandro Bozzolo dokumentinis kino kūrinys apie buvusio Bogotos mero Antano Mockaus mamą Nijolę Šivickas. Nors pastarasis charakteris yra juostos, kaip ir priklauso, dominantė, tačiau jos sūnus Antanas kūrinyje šmėžuoja tarsi raiškus prieskonis ar lygiagrečiai papildanti istorijos linija. Ir nuo to, žinoma, visiems tik dar smagiau, juolab, kad abu personažai – itin stiprios, dramatiškos, spalvingos ir įdomios asmenybės, kurias S. Bozzolo puikiai savo kino kūriniu atskleidė.
Kino bandymas papasakoti apie tai kaip įsivaikinami vaikai – to tragizmas, neišvengiamos laukiančios bėdos, problematika ir, galop, davimas žiūrovui suprasti, kad norėti yra viena, o turėti – visai kitka. Ypač patiko šioje juostoje puikus aktorių darbas, ko padarinyje, filmas papuolė į 10 “kultiškiausiųjų”. O ir pati istorija su jos iškeliamais klausimais – abejingu nepalieka ir tų, kuriems tema filmo nėra aktuali.
Algimanto Puipos kūrinys, pastatytas pagal Torgny Lindgren romaną „Kamanių medus“, kuris režisieriaus buvo brandintas net 15 metų. Man jis labai patiko tuo, kad dar nesu Lietuvos kine matęs kažko panašaus, kalbant apie naujausią produkciją. Viskas čia puiku – aktorių darbas siunčia į malonų atsilošimą, juostos pilka atmosfera įtraukia į savo drėgną rūką, pasirinktos istorijos subtilumas paperka, o pasakojimas nors ir lėtas, tačiau dėmesį išlaikantis.
Žiūrėdamas filmo pradžią, pamaniau, kad patekau į, taip vadinamo, Power Hit Radio mėgėjų kontingento filmą, tačiau… Nepaisant to, kad tai Rolando Skaisgirio ir Ramūno Rudoko bendras tvarinys, nepaisant to, kad tai juosta apie turtus ir prabangą, ir nepaisant to, kad žodis „drama“ nėra tiesioginis terminas čia (kaip bebūtų nekeista) – juosta susižiūrėjo iš ties puikiai. Patiko ir istorija, ir aktorių darbas, ir kastingas, ir ta patirtis žiūrint būtent tokio tipo filmą. Po visko džiaugiausi, kad nepabėgau iš seanso po jo pirmų 10 min.
5. Sutemose
Galop Šarūnas Bartas grįžo. Turiu omeny, buvo vėl galima mėgautis jo kūriniu, o ne kankintis besimuistant kino teatro fotelyje, kaip buvo su „Šerkšnu“ ir „Ramybė mūsų sapnuose“. Gi „Sutemose“ – vėl tas subtilusis bartiškas miražas, kada pasakojama tarsi lengvai, poetišku vaizdu ir paprastu žodžiu apie sudėtingus dalykus. Ir taip, „partizanai it hipsteriai cofeine, be uniformų, purvini ir čilinantys prie laužų palapinėse“ – patiko. Kuo? Nes taip tiesiog buvo. Pokario – nepasidomėjęs giliau – nesuklastosi, kaip kokios Tado Blindos legendos.
Tiesiog nuostabus Donato Ulvydo dokumentinis kino filmas apie buvusią šalies vadovę Dalią Grybauskaitę. Žinoma, jis yra skirtas tiems, kurie yra normalūs, t.y. supranta, kad D. Grybauskaitė buvo geriausias vadovas, kokį Lietuva turėjo. Bei režisierius atsakydamas į kritiką, kad jo kūrinyje viskas vaizduojama tarsi pro rožinius akinius, t.y. parodant vadovę tik iš gerosios pusės, teigė, kad purvo drabstymosi ir taip buvo sočiai per Prezidentės valdymo metus. Ir tai, beje, užgriebta kino filme, su visais tais Red Dalia ir pan. Po seanso beliko tik padėkoti autoriui už šį jo kino kūrinį.
https://www.youtube.com/watch?v=w5lm87edmzY
Atrodytų, sočiai juostų apie partizaninius / karo dalykus jau yra prikepta LT kine, tačiau tiek Šarūno Barto „Sutemose“, tiek Raimundo Banionio „Purpurinis rūkas“ man asmeniškai stvėrė ne tai, kad plačiau, kiek subtiliau ir charakteringiau. Šioje juostoje geriausią įspūdį man paliko aktorių vaidyba su jų įdomiais ir gerai išpildytais personažais; neaplenkiant pačios istorijos, kuri pastatyta ne per aklo patriotiškumo rožinius akinius, o nevengiant parodyti ano meto nesimpatiškų realijų. Bei juostos tiek kinematografija, tiek muzika, tiek operatorių darbas padarė šį kino kūrinį kompleksiškai subtiliu.
Geriausia šių metų Lietuviška dokumentinė juosta. Kas įdomiausia, LT dokumentika dažniausiai būna kokia nors gūdi ar šiaip tiesmuką istoriją pasakojanti gi čia… „Rūgštus miškas“ – savo koncepcija, atrodytų, toks paprastas ir nesudėtingas išvystyti, bet savy užkodavo tiesiog begalę dalykų. Ar, tiksliau, nesumeluotų nuotaikų ir įvairiausių emocijų, visą paletę pasakojimo žanrų, užfiksuotų gyvenimo istorijų ar šiaip anegdotinių situacijų. Ir visa tai autoriams pavyko užfiksuoti vienoje erdvėje – Juodkrantės sengirės apžvalgos aikštelėje, kurią aplanko tiek vietiniai, tiek užsienio turistai iš viso pasaulio.
Kodėl Lietuvoje toks didelis savižudybių skaičius ir kas tą sąlygoja? Sudėtinga ir, tuo pačiu, viltinga juosta, tačiau su liūdna pabaiga (manau, tai yra vienas iš “Išgyventi vasarą” didžiųjų pliusų). Žiūrint kūrinį, kuris pasakojo apie bi-polinio ir kitų psichinių sutrikimų turinčius pacientus, buvo vienas tų momentų, kada buvau visiškai įtrauktas į filmo turinį, dėmesys seanso metu buvo tik į kino salės ekraną. Ir tai buvo tikrai ne dėl sudėtingos juostos temos, o dėl to, kaip ji įtikinamai buvo vystoma, pasakojama ir įgyvendinta. Scenarijus, garso takelis, vaidyba – pagrindiniai, ir ne tik, juostos elementai buvo išpildyti lygiaverčiai aukštame lygmenyje. Bravo.
