Turbūt visiškai neperdedant galima būtų teigti, jog amerikiečių monolitinio užesyno Sunn O))) apsilankymas Vilniuje daug kam buvo ilgai svajotas įvykis, o faktas, jog jie pagaliau drebins Vilniaus erdvių grindis, sienas ir lubas, virto pačiu tikriausiu svajonės išsipildymu.

Tai turbūt galima būtų pripaišyti bet kokiai labiau kultinei grupei, tačiau, šiuo atveju, tai ko gero labai reta galimybė pamatyti gobtuvuotus bežadžius instrumentinio baubsmo guru pas save. Sekmadienis, spalio 13 vakaras. Pasirinkta tobula erdvė „drone“ mišioms. O joms buvo pasiruošta tikrai rimtai, matant įspūdingą garso stiprinimo aparatūros kiekį, išrikiuotą ant scenos.

Renginį atvėrė Caspar Brötzmann , pasitelkęs vien boso gitarą. Deja, jo pamatyti ir išgirsti neteko, bet sprendžiant iš to, kiek teko trumpai susipažinti su jo kūrybine veikla, panašu, jog kaip turo partneris vakaro žvaigždėms jis buvo parinktas neatsitiktinai.

Po truputį atslenkant vakaro kulminacijai, salė pasidengė tiršta dūmų migla ir matomumas sumažėjo iki maždaug dviejų metrų. Scena tapo aklinai uždengta šia marška.  Pagaliau pasigirdo pirmieji ištęsti Sunn O)) griausmai.

Raudonos, magenta, violetinės šviesų atspalviai mainėsi tarpusavyje ir saveikaudami su tirštu, salę nuklojusi dūmų debesiu, darė hipnotizuojantį ir šiek tiek psichodelinį poveikį. Žemų dažnių keliamos vibracijos lengvai kuteno klausytojų kūnus ir cituojant vieną kolegą, „pravėrė“ ausų būgnelius.

Praėjo daug laiko, kol dirbtinis rūkas šiek tiek prasisklaidė ir ant scenos buvo galima pastebėti penkis siluetus, atsakingus už beveik byrantį tinką nuo lubų. Įpusėjus pasirodymui, skambesio charakteris ženkliai, bet nuosekliai pakeitė savo svorį, kai vienos iš figūrų rankose atsirado trombonas ir rezonuojantys masyvai užleido vietą subtilesniam ir muzikalesniam motyvui.

Pasikeitė ir apšvietimas. Raudoną/magentą virto žalsva/gelsva sieros atspalvio šviesa. Tačiau šis grožis tęsėsi neilgai ir netrukus buvo sugrįžta prie bekompromisinio garsinio monolito. Audiofizinis dėmesio išlaikymo išbandymas truko maždaug 1,5 valandos ir išties, didžioji Kablio scena yra turbūt vienintelė erdvė visame Vilniuje, su visa derama atmosfera galinti išpildyti empirinę Sunn O))) žinutę.

Nors pats niekada nebuvau prisiekęs šios grupės klausytojas, niekada iki galo nepagavau jų „haipo“, bet turiu pripažinti, jog pasirodymas buvo efektingas ir tiesioginis šios grupės potyris paliko malonų įspūdį. Drįstu manyti, jog dėl garso jokiais jo aspektais besiskundžiančių šį kartą neatsirado.

Nuotr. aut.: Julita Dargytė / Sutemose