Alina Orlova. Šiai, kadais tiesiog mergaičiukei iš Visagino, o dabar – nuostabiai moteriai, abejingų, turbūt, nėra. Mėgsti ar nekenti – bent jau mano aplinkoje pilkų atspalvių diapazonas jos vertinime kažkur dingęs. Aš įsimylėjau ją dar neatmenamais laikais ir Alina man visada buvo ir yra tas nudainuotas paskutinis mamutas, nes daugiau tokių kaip ji ant Lietuvos žemelės nėra.
Tad, žinoma, širdis (ir kojos šiek tiek) žvarbų ketvirtadienio vakarą mane nunešė ten, kur prasideda muzika – į Tamsta klubą.
Tai buvo jau ketvirtas mano girdėtas Alinos koncertas šiais metais ir, regis, nieko naujo jau nesitikėjau, bet tas vakaras vis tik, kaip visada, buvo ypatingas. Kadangi eilinį kartą bandžiau viena sėdimąja užsėsti dvi taburetes ir pabuvau dar kitame renginyje, į Tamstą įlapnojau tik beprasidedant antrai koncerto daliai.
Pirma išgirsta daina buvo jau tradiciškai į koncertinį Alinos set-listą papuolanti David Bowie „Heroes“ ir jos nešama žinutė man iškart sudėliojo šio vakaro moodą. Įsitaisiau šiaip ne taip atrastame kampelyje ant laiptų ir tiesiog leidausi nešama pačios Alinos, Antano Miškinio, Anos Achmatovos, Daniilo Charmso ir kitų poetų eilių, įpintų į, dažniausiai, melancholišką, tačiau vis tiek savotiškai žaismingą, audeklą.
Dainose mainėsi lietuvių, rusų, anglų kalbos, bet aš to, regis, net nepastebėdavau, nes muzikos kalba visada yra viena. Tuo tarpu, paprastai labai santūri ir nedaugžodžiaujanti Alina tą vakarą, galima sakyti, netgi žibėjo kukliu sąmoju. Vienam kūriniui į rankas paėmusi akordeoną, „Baltas rankas“ pristatė nutaisiusi tipišką „Sveeeikinimų koncerto“ diktorės intonaciją, o po dainos padėkojo už gausius aplodismentus akordeonui, tarstelėjusi įsivaizduojanti kaip žiūrovams nusibosta fortepijonas.
Nežinau apie kokius mistinius besibodinčiuosius buvo kalbama, nes ten ir tada tokių veidų aš nemačiau. O net du atkaklūs bisiniai Alinos sugrąžinimai į sceną buvo paprasčiausias įrodymas, kad ne tik kad nenusibosta, bet ir visada ne gana!
Visada įdomu stebėti kaip vyksta atlikėjo virsmas laike. Kai kurie dešimtmečiais išlaiko savo stilių ir nuėjęs į koncertą prieš 10 metų ir dabar, iš esmės gausi tą patį, o kitų muzikinis kelias tiesiogiai atspindi jų pačių, kaip asmenybių, augimą ir brandą, gyvenimišką patirtį.
Dar 2008 metais išleidusi debiutinį albumą Alina užkariavo Lietuvos ir užsienio melomanų širdis ne tik jaunatviškos energijos ir maksimalizmo kupinomis dainomis, bet ir išskirtine dainavimo mainiera. Tuo tarpu dabar visiems, kurie kažkada yra uždavę klausimą: „Ir tau patinka tas spygavimas?“, labai rekomenduoju išklausyti naujausią Alinos albumą „Daybreak“, kuriame jau beveik nejusti to mergaitiškumo ir nerūpestingo žaismingumo.
Tačiau, išlaikant išskirtinai alinišką stilių, ypatingai jautriai atsispindi ta branda, savotiška harmonija, kelias, nueitas per pastaruosius 11 metų, o demonstruojamos balso galimybės ir diapazonas (taip taip, aukštos natos nebegroja) yra ganėtinai stebinantis ir, mano galva, leidžiantis dar geriau pajusti perduodamas emocijas.
Eilinį kartą įsitikinau, kad geram atlikėjui nereikia jokių scenos pribumabsų ar spec. efektų. Tereikia muzikos, einančios tiesiai iš pačių širdies gelmių, ir unikalaus talento tai pateikti taip jaukiai, kaip sugeba ši nuostabi atlikėja. Vienas vakaras, jauki, prietemoje skendinti Tamstos scena, Alina, fortepijonas, pilna salė atvirų širdžių ir muzikos garsai, išgryninantys savas emocijas ir jausmus.
Po koncerto ir šiokio tokio afterparčio keliaudama namo vis dar klausiausi Alinos muzikos ir negalėjau nustoti to daryti dar bent kurį laiką, tad prisėdau apsupta nakties savo balkone, apimta keisto tokių žalių ir tikrų emocijų, kurios kažkurį laiką buvo kažkur supakuotos ir nukištos, antplūdžio, ir realiai pasijaučiau gyvesnė, nei buvau dieną prieš.
„Aš dar dainuosiu!“ – skambėjo per antrą bisą Tamstoje, tad aš šį kartą tegaliu atitarti – „Aš dar tikrai ateisiu!“.
***
Nuotr. aut.: Butenas Photography
