Kaip tik įmanoma glaustai apie neįmanomai gerus dokumentinius filmus.
Amerika
Labai miela ir pozityvaus jausmo pripildyta juosta apie tai, kaip trys anūkai rūpinasi savo senele vardu Amerika, kuri turi dimensijos sutrikimą. Rūpintis senu žmogumi, daugeliui ko gero atrodo, kad yra ne malonus ir labai varginantis darbas.
Tačiau šiame filme parodoma, kad kai žmonės turi savy empatiškumą, nugesintą ego ir, svarbiausia, humoro jausmą – viskas gaunasi tiesiog natūraliai. Tad tai juosta laužanti stereotipus, nes parodo kad vargas gali būti netgi didelis smagumas, jei gyvenimo voratinklyje kabiniesi už šviesos spindulių.
Paskutinis nuosprendis
Yra toks labai geras filmas „Interviu su vampyru“, kuris geras tuo, kad nėra standartinė banaluma apie kraujagerius, o iškelia ne vieną filosofinį klausimą. Juostoje „Paskutinis nuosprendis“ nufilmuota, kaip apklausiamas, už dvigubą žmogžudystę, mirties bausme nuteistas žudikas. Tai 1987 metų Latvių režisieriaus Hers Franko filmas, kuriame jis ir apklausia kaltininką.
Be galo jautri juosta, jei taip galima išsireikšti, nes pokalbių su žudiku metu, gilinamasi į asmenį, jo problematiką ir bandoma labiau išsiaiškinti ne įvykdytų žmogžudysčių motyvą, o tai, kas žmoguje įvyksta, kad jis įvykdo tokį kraupų poelgį.
Pokalbis vyksta prieš paskelbiant nuosprendį ir po jo, kai žudikas laukia mirties. Kiek ilgesniame, nei valandos trukmės filme, atsiduri velniškai intensyvioje kelionėje po žmogaus gyvenimo žemėlapį, išgirsti jo itin gilius filosofinius apmąstymus ir, galop, pabaigoje juostos, bent aš, eilinį sykį įsitikinau, kad tokiuose atvejuose nėra vienareikšmiško atsakymo kas yra budelis ir kas auka.
Nijolė
Kaip, ko gero, ne vienas žino, tai juosta apie Bogotos mero Antano Mockaus mamą Nijolę Šivickas. Tačiau joje atvaizduojama, žinoma, ne vien ji. Filme parodomas ne vienas kadras ir apie jos sūnų, bei kas be ko – ne viena jų bendro gyvenimo santykio kasdienybė.
Gi pati Nijolė yra menininkė ir, kaip galima buvo susidaryti įspūdį – kieta, turinti tvirtą nuomonę ir temperamentinga moteris. Filmas sudėliotas iš praeities ir dabarties mozaikų – ypač smagiai man žiūrėjosi jos interviu Kolumbijos televizijai, kada ji dar buvo jauna.
Bei, žinoma, sūnaus Antano ir jos pačios bendra kelionė į Lietuvą, kur jie kartu lanko jiems įvairias svarbias vietas, bei betarpiškai ir giliamintiškai bendraudami, dovanoja žiūrovui ir šiltą jausmą, ir smagumo pojūtį, ir ne vieną įsimintiną citatą.
Jonas džiunglėse
Filmas apie Joną Meką. Ir vien pats pavadinimas suponuoja, kad ši juosta bus it viena ir didžiulė betvarkė – joje pasiutusiu tempu šokinėjama nuo vieno kadro, prie kito; nuo buities garso, iki avangardinio triukšmo; nuo J. Meko prieš 10 ar 20 metų, iki 2013 metų, kada juosta buvo pristatyta.
Tačiau tai, žinoma, nėra joks minusas, nes juk tai filmas apie Joną Meką. Portretas-koliažas nufilmuotas, režisuotas ir prodiusuotas vieno asmens – Peterio Sempelio. Tai kaip jis bendrauja, geria vyną, valgo, keliauja ir, galop, kuria kartu su J. Meku.
Juostoje įamžinti ne vienas itin iškilus asmuo – tiek jų pasisakymai apie Joną, tiek dalyvavimai jo renginiuose, tiek kartu su juo tiesiog bendraujantys. Kaip, tarkim, Patti Smith ar Martinas Scorsese. Bei, žinoma, tiesiog galybė jo paprastų draugų – net ir tie, kurie gatvėje prieidavo pasidaryti su juo nuotraukos, buvo jo draugai.
George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija
Ponios ir ponai, o čia, be jokios abejonės – geriausia festivalio juosta. Jei apie J. Meką filmas buvo video koliažo tipo straksėjimas staccato, tai čia – itin tvarkingas, nuoseklus ir rimtas kino kūrinys.
Apie Jurgį Mačiūną sužinojau pirmame kurse, kai mane su jo istorine veikla supažindino vienas pažįstamas. Tačiau gilesnio jo paveikslo ar, netgi apskritai, suvokimo kas realiai yra „fluxus“ (taip, iš mažosios raidės) – nelabai ir turėjau. Kas smagiausia, kad juostoje klausimas „George, what is fluxus, George?“ yra pakartojimas gal tuziną kartų, o atsakymas..?
Ir, kaip teko suprasti – tai ir yra fluxus esmė. Tarsi realiatyvumo prasmė, ar šiaip neišrastas amžinasis variklis. Dauguma fluxus laiko avangardine meno kryptimi ar srove, tačiau filmas suponavo, kad taip nėra ir tuo pačiu yra.
Jurgis Mačiūnas, kaip galima buvo suprasti – net nebuvo menininkas, ne itin save tokiu laikė. O ir juostoje kalbinti meno istorikai ne kartą tą davė suprasti, apibūdindami jį labiau, kaip organizatorių, menininkų vienytoją, vadybininką, šiaip neurotiką ar netgi egoistišką diktatorių.
Diktatorių, kuris vesdavo fluxus menininkų sąrašus, nuolat juos iš ten tai išmesdamas, tai vėl atgal sugrąžindamas. Filantropą, kuris menininkus tiesiog išmaitindavo – tai Lietuviška duona iš turgaus; tai koncervais, kuriuos apgaulės būdu išgavo iš viso pasaulio galybės gamintojų; tai pigiausiais ir labai rūgščiais apelsinais; tai savo gamintais koldūnais, kuriuos labai girdavo, gi Jonas Mekas sakė, kad jie buvo nepakeliamai šlykštūs.
Jis iš apleisto ir niekam nereikalingo Soho rajono Niujorke padarė menininkams skirtus nelegalius namus ir galerijas už kurias jį persekiojo ne tik įv. tarnybos, bet ir FTB. Jis buvo dėl to skolingas daugybei žmonių, ko padarinyje jį kartą nutalžė iki kraujo klanų geležiniais stribais. Ligoninėje iš viso to jis tiesiog smagiai pasijuokė, neva „koks tai smagus pokštas!“
Pokštas. Tai pasak Jurgio Mačiūno ir yra fluxus. Pokštas ir nieko daugiau. Na, ar jis nepykdavo, kai fluxus apibūdindavo kiti, kaip gyvenimo būdą. Būdą, kurį jis buvo sumanęs padaryti it atskira valstybe vienoje negyvenamoje saloje, kurią planavo pirkti.
Dar daug būtų galima rašyti, pasakoti ar apdainuoti šį filmą, bet geriausia į jį tiesiog nueiti. Privaloma! Štai jums koordinatės:
