Kartų konfliktai, stiprus savirealizacijos poreikis, tarpusavio santykių peripetijos, vidinis chaosas, emigracija, idealizmas ir ryžtingų sprendimų laikymasis – visa tai ir daugiau bus galima išsvysti jaunosios kartos kino kūrėjo Vytauto Tinterio, pirmajame pilnametražiniame filme – „Plastic Palace People“ („Plastikinių rūmų žmonės“).

Tad kalbamės su Vytautu apie filmo kūrimo procesą, jame paliestas temas, kartu susipažįstant ir su pačiu autoriumi.

Kaip suprantu, scenarijus filmui parašytas 2014 m., kas lėmė penkių metų laukimo tarpsnį filmo premjerai?

Gal tiesiog neskubėjome jo daryti, o ir filmavimo darbai buvo išsitęsę į dviejų metų periodą. Pradėjom filmuoti 2016-aisiais, tada dar filmavom 2017 metų pavasarį Berlyne ir tų metų vasarą Lietuvoje. Ir turbūt paskutinius kadrus filmui padarėm 2017 metų rudenį. Be to, aš ir pats daug keliavau ir negyvenau Lietuvoje tai būdavo vis sunku prisėst prie šio projekto.

Savo filme aptari šiuolaikiniam jaunam žmogui opias problemas: idealizuotas profesijas, kurios, „būkim biedni, bet teisingi“, teikia daugiau dvasinės, nei piniginės naudos, norą save realizuoti, emigraciją ir t.t. Ar galima būtų teigti, kad Tavo filmas gali būti laikomas savotišku priekaištu susiformavusiam vyresniųjų kartų požiūriui į jaunimą ir jų norą save realizuoti emigruojant?

Atvirai sakant – taip. Iš dalies tai yra kritika, tačiau iš kitos pusės tai ir naivus portretas jauno žmogaus, kuris auga mažesniame Lietuvos mieste ir vis susiduria su visokiais iššūkiais savo gyvenime. Jauno žmogaus iš provincijos ir konservatyvios visuomenės konfliktas. Nors man pačiam tai jau praeitas etapas. Idėja šiam filmui kilo, kai man buvo 22 metai, kuomet tikrai išgyvenau tą konfliktą, dabar jau esu arčiau 30-ies, tad pasaulį matau kiek kitomis akimis.

Filme pagrindinis herojus, Adomas, serga šizofrenija. Kodėl pasirinkai būtent šią ligą? Ar kažkaip specialiai domėjaisi psichikos sutrikimai, rinkdamasis „tinkamiausią“ pagrindiniam herojui? Ko apskritai siekei užsimindamas apie šią ligą? Tavo nuomone, Lietuvoje, psichikos sutrikimus turintys asmenys yra stigmatizuoti?

Aš manau, kad apie tokius sutrikimus tikrai reikia kalbėti Lietuvoje, nes žmonėms labai trūksta empatijos. Ir tikrai vyrauja toks primityvus požiūris į daugumą psichinių sutrikimų, kurie mano manymu yra natūrali šiuolaikinio gyvenimo pasekmė. Vartotojiškumas, begalinis karjeros siekimas, savo ego iškėlimas virš kitų – vienaip ar kitaip veda į tą moralinę aklavietę, kurioje ir atsiranda psichologinės problemos. Šizofreniją pasirinkau dėl to, kad tiesiog esu matęs daug filmų susijusia tokia tematika ir šiaip šizofrenijai negalioja tradicinės dramaturgijos taisyklės. Nėra tos racionalios, logiškos struktūros, atsiranda daugiau paradoksų ir netikėtumų. Šizofrenija leidžia sukurt kompleksinį filmo charakterį. Depresijos nesirinkau, nes ir taip daug tos depresijos mūsų visų gyvenime. Be to, neseniai buvo išėjęs ir nuostabus Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“, kuriame ši liga buvo gvildenama.

Prieš trejus metus, duodamas interviu, minėjai, kad tau svarbu, jog už kadro būtų ne lietuvis, kuris nežinodamas kalbos, stebėtų ar ji yra įtikinama? Kaip manai, ar pavyko susidoroti su šia užduotimi?

Nežinau, nerodžiau filmo dar užsieniečiams. To bus galima vėliau paklausti.

Kokiais kriterijais remdamasis sudarinėjai garso takelį? Galbūt atlikėjai turi kažkokių sąsajų su filmo turiniu, ar jų kūryba reflektuoja filme analizuojamas temas?

Norėjau sukurt tokį garso takelį, kuris tiesiog atspindėtų realybę, kurioje veikėjai gyvena. Kadangi pačiame filme išnyksta riba tarp dokumentikos bei vaidybinio kino ir šiaip filmas inspiruotas Dogma judėjimo, norėjos atkurt būtent tokį garso takelį, kurį būtų galima išgirst vietinėj kavinėje kur nors priemiestyje Kaune. Toki seni lietuviškos popmuzikos hitai: nuo „Naktinių Personų“, „Dinamikos“, Džordanos Butkutės iki „Lemon Joy“ – kultinės visų žinomos dainos. Aišku tokios grupės kaip „Darbo džiaugsmai“ ar „Garbanotas“ ir jų dainos kurios yra filme, labiau perteikia pagrindinio veikėjo, Adomo, skonį, o ne tą dokumentinę realybę. Tai labiau muzika, kurią jis klauso.

Užsiminei, kad įterpei savų muzikinių intarpų į filmą. Kokią vietą Tavo gyvenime užima muzika?

Na ten keliose vietose yra tiesiog atmosferiniai pianino intarpai. Kadangi pats esu didžiulis ambientinės  muzikos gerbėjas ir turbūt daugiausia tokios muzikos klausau, kuri tarsi ištirpsta laike ir erdvėje, tad ir man taip atsitiko kad atsisėdau prie pianino ir tiesiog grojau, nežinau kiek, ar tai buvo kelios minutės, valandos ar dienos. Ir iš tų atmosferinių ambient‘o nuotrupų susidėliojo kelios gražios melodijos. Viena ypatingai gražiai derėjo su paukščiais, čiulbančiais lauke. Atsimenu buvau Islandijoje, kalnuose tokioj senoj mokykloj. Ten buvo savanorių kursai ir gyvenom kurį laiką ten. Visiška ramybės oazė, ir radau vienoje klasėje pianiną ir juo grojau ir po kiek laiko pajutau, kad po kiekvienos natos, paukšteliai sučiulba.

Kaip sekasi vaidinti? Kokių metodikų laikaisi vaidindamas? Galbūt yra kažkurie aktoriai, kurių vaidyba Tave įkvepia ir semiesi iš jų įkvėpimo?

Neblogai, bet tai dariau tik todėl, kad ir filmo pati istorija tokia gana autobiografiška. Nemanau, kad daugiau vaidinsiu. Bet būtent šiame filme daugiau nei pusė aktorių nebuvo profesionalūs aktoriai. Tuo siekiau per daug nevaržyti aktorių ir leist pasireikšti jiems kaip žmonėms, jų asmenybėms prisitaikant prie filmo siužeto.

Su kokiais sunkumais, susidūrei kurdamas šį filmą? Kokie buvo didžiausi iššūkiai?

Jis visiškai „no budget“ filmas. Tai gal tokie ir sunkumai buvo, kad be pinigų jį buvo sunkoka sukurti. Iš kitos pusės gal ir patiko tai, kad viskas buvo daroma tokia „indie spirit“. Be jokių oficialumų ar biurokratijos, tiesiog su draugais kūrėm filmą.

Ar esi patenkintas galutiniu filmo variantu? Galbūt yra kažkas ką dar norėtum keisti ar papildyti jame?

Esu patenkintas juo, aišku dabar daryčiau viską kiek kitaip ir galbūt neliesčiau tokios tamsios temos, na bet čia filmas apie praeitą mano gyvenimo etapą.

Kaip manai, kokie yra didžiausi sunkumai Lietuvos kino panoramoje?

Dalykai taisosi ir manau, kad viskas gerėja. Gal tik reiktų viską užleisti jaunesniems žmonėms? Tiesiog, kad senesni žmonės, valdantys kino pramonę, perduotų ją jaunesniems.

Kaip vertini kritiką? Ar dažnai jos sulauki?

Objektyvi kritika visada gerai ir tikrai ją vertinu. Taip, sulaukiu, manau čia natūralus dalykas ir kiekvienas turėtų priimti ją normaliai.

Kaip reaguoji į pagyras?

Nemėgstu, didžiuotis man ir šiaip nepatinka.

Kokie, Tavo nuomone, didžiausi autoritetai kino industrijoje Lietuvoje ir pasaulyje?

Labai daug ką mėgstu ir žiūriu: Kieslowski, Wim Wenders, Kaurismaki, Mike Leigh, Ken Loach, patinka Soderbergh‘as ir kaip režisierius ir kaip prodiuseris, nes jis prisidėjo prie nemažai „indie“ projektų Amerikoje, dar Richard Linklater, J.Cassavetes, daug amerikietiškojo nepriklausomo kino iš esmės patinka. Dar danų kinas, iš esmės kiekviena Europos šalis turi kažką labai gero ir autentiško. Lietuvoj visgi Šarūnas Bartas manau arčiausiai to meninio kino, kuris man patinka ir kuriuo domiuosi.

***

Filmą „Plastic Palace People“ bus galima  išvysti:

rugsėjo 28 d., šeštadienį, 16 val., Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje;
rugsėjo 29 d., sekmadienį, 17.40 Kauno kultūros centre;
spalio 11 d., penktadienį, 17.30 Ukmergės kultūros centre;
spalio 13 d., sekmadienį, 17 val., Šiaulių fotografijos muziejuje;
spalio 17 d., ketvirtadienį, 18 val., Kino centre „Garsas“, Panevėžyje.