Amerikiečių avangardinio kino pradininkas; 7-ojo dešimtmečio Niujorko bohemos siela; amžinas poetas; pasaulio žmogus; lietuvis iš Semeniškių kaimo… Kiek skirtingų Jonų Mekų tilpo begalinėje Meko asmenybėje? Atsakęs, ko gero, nebūtų nei pats filmininkas – kaip J. Mekas mėgdavo save vadinti. Susipažinti su bent dvylika pasaulinės kino legendos veidų kviečia šių metų tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Tiek filmų, kuriuos apie J. Meką sukūrė jo bičiuliai menininkai, šiemet pristatoma festivalio programoje „Jono Meko portretai“.
„Tai žmogus, kuris savimi, savo filmais, poezija, draugyste pripildė pasaulį. Draugų ir artimų sielų jis turėjo ir JAV, ir Japonijoje, aišku, ir Europoje. Kai susipažindavau su kokiu kino žmogumi ir užsimindavau apie lietuvį – filmininką iš Niujorko, kone visi jį žinojo, pažinojo. Ir ta bendroji pažintis mus suartindavo. Mekas visus sujungdavo, tarsi netiesiogiai, gal užsisplėpęs už kameros, bet jo buvimas šalia, kartu virsdavo filmu,” – taip šiemet pasaulį palikusį menininką prisimena viena VDFF programos sudarytojų Sonata Žalneravičiūtė.
„Kas geriau galėtų nufilmuoti scenas iš Jono Meko gyvenimo, jeigu ne pats Jonas Mekas?” – retoriškai klausia programos „Jono Meko portretai“ sudarytojas Pipas Chodorovas.
Žinomas amerikiečių eksperimentinio kino kūrėjas, platintojas ir ilgametis J. Meko bendražygis čia pat pastebi, kad jo atrinktuose filmuose atsiskleidžia tai, ko pats J. Mekas savo kamera vis dėlto negalėjo užfiksuoti. Už paties filmininko nuolat filmuoto dienoraščio kadrų likę J. Meko gyvenimo užkulisiai, pasak P. Chodorovo, leidžia jį geriau pažinti ne tik kaip menininką, bet ir kaip žmogų.
„Šiuose filmuose Jonas leidžiasi rodomas, apnuoginamas: kartais juokingas, kartais ūmus, kartais skubantis, kartais susimąstęs, bet visuomet – išmintingas, filosofiškas ir vertinantis dabarties akimirką,“ – mintimis apie VDFF programą dalijasi jos autorius.
Į festivalį atvykstantis P. Chodorovas čia pristatys ir du savo kurtus filmus. Jo „Antologijos filmų archyvas“ (2001) – tai trumpas pasivaikščiojimas po Niujorko nepriklausomo kino centrą, dar 1970 m. įsteigtą J. Meko ir jo bičiulių. Glaustą „žmogaus su skrybėle“ portretą „Jonas nepaliauja filmuoti“ (2002) P. Chodorovas sukūrė J. Meko 80-mečio proga.
Dar po 10 metų P. Chodorovas pirmąkart sudarė ir filmų apie J. Meką programą. Anuokart rodyta Paryžiaus Pompidu meno centre. VDFF žiūrovai pamatys šiek tiek atnaujintą „portretų“ rinktinę.
Programoje, greta paties P. Chodorovo kūrybos, taip pat rikiuojasi: „Kronika: Jonas „Brige“ (Storm de Hirsh, 1964), „Filmuojant „Medžių ginklus“ (Charles I. Levine, 1966), „Jonas“ (Gideon Bachmann, 1968), „Jonas Mekas: Aš nesu kino kūrėjas“ (Pierre-Paul Puljiz, Jérôme Sans, 2012), „Kol drugelis skrenda“ (Julius Ziz, 2002), „Kelionė į Paryžių: Jonas, Adolfas, Pola“ (Anne Maregiano, 2003), „Pastabos apie Joną Meką“ (Jackie Raynal, 2000), „Prisiminimai apie Joną Meką“ (Jackie Raynal, 2015) ir „Jonas džiunglėse“ (Peter Sempel, 2013).
Kaip J. Meką savo akimis matė filmo „Jonas džiunglėse“ režisierius, galės patirti ne tik jo filmo žiūrovai, bet ir visi „Skalvijos“ lankytojai. VDFF metu kino centre veiks P. Sempelo kurtų J. Meko fotoportretų paroda. Pristatyti parodos ir filmo į festivalį atvyksta pats režisierius ir fotografas.
Turtinga J. Meko asmenybė įkvėpė daugybę menininkų kurti filmus apie jį. Neišsenkantis įkvėpimo šaltinis jis buvo ir tiems, kurie savo pasakojimų herojais rinkosi kitas ryškias asmenybes.
„Jonas nupirko man bilietą į Vilnių, kad parengčiau interviu su Vytautu Landsbergiu. Tai ir buvo filmo pradžia. Be Meko nebūčiau jo sukūręs. Niekas nerėmė šio projekto labiau nei jis. Jonas man davė viską, ko tik paprašiau,“ – atvirauja amerikiečių režisierius Jeffrey Perkinsas. Mekui dedikuotas jo filmas „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“ (2018) – dar vienas ryškus VDFF akcentas. Pristatyti filmo į festivalį atvyksta pats režisierius.
„Tai ne tik įvairiapusis J. Mačiūno portretas, bet ir išsamus paties judėjimo paveikslas, lydimas prieštaringų interviu su Yoko Ono, J. Meku, Nam June Paik, taip pat – inovatyvių garso ir vaizdo sprendimų,“ – sako viena VDFF programos sudarytojų Vilma Levickaitė.
Be jau minėtųjų „Jono Meko portretų“ bei specialiojo seanso „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“, VDFF šiais metais bus parodytos dar keturios filmų programos. Pagrindinę festivalio programą, atspindinčią naujausius ir įdomiausius šių dienų pasaulio dokumentininkų ieškojimus, papildys visų trijų Baltijos šalių kūrėjų filmų apie „Baltijos kelią“ rinktinė „Baltijos keliai“, legendinio latvių kino režisieriaus Herzo Franko kūrybos retrospektyva ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Prahos scenos menų akademijos Kino ir televizijos mokyklos (FAMU) studentų filmų konkursinė programa.
Duris į kino sales VDFF atvers rugsėjo 19–29 d. Vilniuje, rugsėjo 23–25 d. Kaune, spalio 1–3 d. – Klaipėdoje. Daugiau www.vdff.lt.
