Aktorius, muzikantas, filmų kūrėjas, laidų vedėjas, rašytojas, komikas – tai tik keli epitetai nusakantys Algį Ramanauską, dar žinomą, kaip Algį Greitai.
Kai kas jį laiko chamu, kuris „galėtų prigęsinti savo kakarinę“, kai kas – leipsta juokais nuo jo sukurtų galybės komiškų kūrybinių perlų – ar rašytinių, ar vaidybinių, ar kad ir dainuojamųjų. Bet, banaliai išsireiškiant, abejingų šiam aštraliežuviui, drįstu išsireikšti, kovotojui už teisybę – beveik nėra.
Užklausiau jo apie tai iš kur pas jį toks produktyvus kūrybiškumas ir kuriuo savo kūriniu jis labiausiai didžiuojasi, o kurį norėtų pamiršti. Taipogi kas jam yra Dievas, kokia yra jo gyvenimo filosofija, taip pat, kaip gi be istorijos apie Radioshow, jo meilę Lietuvių kalbai, bei sužinojau, kad visos jaunos laimingos ir nelaimingos poros skiriasi, nes nepasikalba atvirai apie tai, kad visi slapčia masturbuojasi.
Taigi, kad daugiau komentarų nereikia, o tereikia skaityti.
Sveikas, Algi. Visų pirma standartinis klausimas; kaip sekasi? Kuo esamu momentu užsiėmęs? Atostogauji, dirbi? Jei taip – kur, kaip, ką?
Sekasi neblogai, pastaruoju metu su Justu Mamontovu monetizuojam savo komedijas Patreone. Ten ir seni darbai, ir naujausi. Kviečiu prenumeruoti – „Algis ir Justas“, Patreon.
Su miela ir rafinuota Lavija Šurnaite startuojam su nauju pokalbių šou LRT. Dirbu ir radijuj, ir podkastinam su kontroversišku, kartais teisingu, kartais (man) – ne visai teisingu, bet visada įdomiu Audriumi Bačiuliu; taip pat Patreone, prenumeruokit.
Esi, liaudiškai tariant, visų galų meistras. Aktorius, filmų kūrėjas, laidų vedėjas, rašytojas, komikas ir t.t. Neperseniausiai žiūrėjau filmą „Kodėl mes kūrybingi?“, kuriame buvo užklausta velniškai daug žymių ir kultinių menininkų, politikų ir pan. šio klausimo. Kaip tu į jį atsakytumei?
Aš, jei ir sulygsime kad esu kūrybingas, toks esu greičiausiai dėl to kad turiu daugiau energijos nei statistiškai man priklausytų. Plius, esu socialiai (teisingai ir teisėtai) piktas dėl negerovių, kas dažnai yra varančioji sąžiningo žmogaus kūrybinė jėga.
Kuriuo savo kūrybiniu kūriniu labiausiai didžiuojiesi? Ir kuris, tavo manymu, jei toks yra, vertas būti išmestas į užmaršties šiukšliadėžę?
Man brangiausiai yra mano muzikinė veikla, grupė SSG. Naujausi kūriniai, pateksiantys į naują albumą kažkur ties Kalėdom, yra jau nebe audio-juokeliai, o kažkas rimčiau ir muzikaliau.
Aš visai patenkintas mūsų su Justu Mamontovu debiutiniu filmu 12 Kėdžių.
Į užmaršties šiukliadėžę reikia mesti visus nevykusius Radioshow ir mūsų su Justu skečus, o tokių yra pridaryta tikrai nemažai.
Aš pastoviai skaitydavau tavo rašinius alfa.lt portale. Dažnai ne po vieną kartą, nes juokas – sveikata. Tačiau serija prieš keletą metų nutrūko, o paieškos Google neišmetė kažkur kitur tamstos rašytinių reveransų. Praradai Dievo dovaną rašyti ar nebetenkino honoraras?
Pasikeitė Alfos savininkai, ar kažką tai. Jiems, matyt, buvau per geras ar per brangus, ar both. Sprendžiant iš to, kokio inžinierinio broko podkastus jie dabar leidžia su Rimvydu Paleckiu – garsas ne sinchrone, didelis small room reverberis ir garsas tik viename kanale – tiems žmonėms buvimas žiniasklaidos paraštėse ir toliau yra OK.
Dabar, net jei kas pasiūlytų rašyti savaitinius esė, nežinau, ar rasčiau laiko, nes daug podkastinu. Nors temų turiu, ir jos yra pakankamai didelis longrydas, kad talpinčiau į Feisbuką.
Jei prakalbome apie Dievą – ar esi tikintis? Ką gali pasakyti šiuo klausimu. Prisimenant filmą „Kodėl mes kūribingi?“, mane nustebino faktas, kad Nickas Cave‘as meldžiasi. O tu ar praktikuoji kažkokias dvasines praktikas?
Aš esu tai, kas vadinama „stiprus agnostikas“. Mano pozicija yra paprasta ir ne sykį išsakyta: mes, žmonės, esam Kosmoso niekas, savo žinojimo galių prasme. Mes nieko nežinom. Nieko. Jo, mes išmanom, kaip veikia garo mašina, ir išsiaiškinom, kaip užkurti reaktyvinį variklį, bet tai tėra niekalas lyginant su tuo, kiek mes dar nežinom. Todėl man atgrasūs tiek tie, kurie sako kad Dievas yra, tiek tie, kurie sako kad jo tikrai tikrai nėra, ir kad hahahaha, kokiu reikia būti tamsuoliu kad tikėtum Dievą.
Aš intuityviai jaučiu kad tai, ką laikome Dievu, egzistuoja. Todėl truputį sumelavau sakydamas esąs „stiprus agnostikas“, nes čia jau prakalbau kaip tie, kuriuos vadina „minkštu“ ar „empiriniu“ agnostiku.
Ne, aš nepraktikuoju jokių dvasinių praktikų, nes tai iracionalu ir dar idiotiškai atrodo. Klauptis ant kelių prieš muliažą ar išsižiojus klausyti, ką Filadelfijaus balsu bubina uniformuotas bažnyčios jefreitorius, yra pasityčiojimas iš Jėzaus kančios.
Kalbant apie rašymą, visi žino, kad esi Lietuviškosios gramatikos, skyrybos, deminutyvų ir šiaip kodeko Fanas. Iš kur ši pankiška meilė pas tave? Čia panašiai, kaip su tuo kūrybiškumo klausimu.
Taip yra todėl kad esu šioks toks technokratas ir dar bilingualus nuo gimimo. Aš visada lyginau lietuvių ir rusų (mano, literaliai, mother tongue) kalbas, tyrinėdavau užsirašęs, kiek vietos užima tas pats sakinys abiem kalbom. Po to į tą tyrimą įtraukiau ir savo jau palaipsniui išmokstamą anglų kalbą. Ir dažnai pasidarydavo iki graudumo liūdna, ypač matant, kaip toli patogumo ir kodeko gėrio požiūriu yra pažengusi anglų kalba. Nieko keisto – ji turi žymiai gilesnes literatūrines ir technokratinio aprašo tradicijas nei lietuvių. Mes pasivysim, jau vejamės. Tas džiugina.
Iš rusų kalbos pas mus nukopypastinta daug logikos klaidų. Kaip, pavyzdžiui, tikrinių sąvokų, sudarytų iš kelių žodžių, rašymas, didžiąja raide žymint tik, kažkodėl, pirmąjį tos sąvokos žodį. Tai logikos, techninė klaida, nesąmonė. O mes dėl to nesukam sau galvos. Lietuviai iki šiol prastai gaudosi, kuo skiriasi tikriniai dalykai nuo bendrinių. Iš čia – ir labai daug nesusikalbėjimo, teksto nesuvokimo problemų.
Plius, lietuvių kalba, deja, neturi artikelių „filosofijos“, taip sakant. Ir čia pacituosiu vieną anglakalbį, pusiau juokais pasakiusį maždaug šitai: „bet kuri sutartis sudaryta kalba, kurioje nėra artikelių, yra negaliojanti, nes neaišku, apie ką kalbama“. Ir tai, įsigilinus, labai teisingi žodžiai.
Kita vertus, galime didžiuotis kad lietuvių kalboje tam tikra prasme turime žymintįjį artikelį („the“). Tai yra mūsų įvardžiuotinės formos, kaip, pavyzdžiui, „pirmas“ versus „pirmasis“, kur pastaroji forma atitiktų „the pirmas“. Bet čia tik tam tikra prasme.
Tai, ką aš čia dėstau, seniai pastebėjau, yra labai neįdomu žmonėms, ir jie greitai nuo to pavargsta. Tai ties čia gal ir baikim.
Tu, kaip koks Andrius Mamontovas, neitin ašifuoji savo šeimą. Skaičiau apie tavo „du veidus“ – už savo namų sienų, ir prie jaukaus šeimos židinio. Neklausiu, kaip tu suderini šį asmenybinį skilimą, o geriau paklausiu, ką tu patartum visoms toms šeimoms, kurios pastaruoju metu skiriasi, ir skiriasi, ir skiriasi…
Mano vedamas labai vykęs interaktyvus šou Sex Guru į pirmą vietą, kaip problemą, iškelia bendravimo stoką. Poros nebendrauja. Tai kelias į išsiskyrimą. Įsivaizduojat, modernūs, jauni žmonės dažnai yra tokie durni kad metų metais apsimeta vienas prieš kitą kad nesimasturbuoja, nors tą daro visos poros, ir laimingos, ir nelaimingos. Reikia kalbėtis. Jei nedrąsu ir gėda, reikia kalbėtis prie vyno ar ko stipresnio. Nuoširdus kalbėjimasis be užuolankų, net jei tai pradžioje yra sunku ir sarmata, yra kelias į santarvę ir šeiminę laimę.
A.A. Jonas Mekas, kai jo užklausė A.A. Leonidas Donskis apie „gyvenimo formulę“, atsakė, kad „nėra jokių formulių“. Pritari? Įtariu tu daug skaitai filosofinių ir pan. knygų, kuriose būtent ir pateikiamos „formulės“. Pakomentuok. Kokia yra tavo gyvenimo filosofija?
Aš manau kad Mekas buvo teisus.
Ne, aš kaip tik neskaitau jokių filosofinių knygų, tai manęs visiškai nedomina, o gal gaila. Jokiu būdu nesakau kad tie, kas jas skaito, švaisto laiką.
Mano filosofija, jeigu tai yra filosofija, yra štai tokia: kuo geriau jauskis fiziškai, o tada ir visa kita susidėlios. Ai, kažkoks šmikis tai jau yra pasakęs: „stipriame kūne – stipri siela“. Tai vat čia šimtu procentu aš sutinku.
Dar vienas labai svarbus momentas: reikia būti sąžiningu. Ir ne tiek dėl to kad tai yra tiesiog teisinga, o greičiau dėl to kad buvimas nesąžiningu labai greitai išaiškėja aplinkiniams/parteriams, ir tada tai labai neapsimoka verslo ir socialinio komforto prasme. Kitaip sakant, buvimas garbingu ir sąžiningu yra racionalus išskaičiavimas, ir tas yra normalu. Plius, tai yra tiesiog gražu, jau filosofiškai vertinant.
Negaliu nepaklausti ir apie Radioshow – tai su kuo aš užaugau. Kokia tai buvo nuostabi didaktinė laida… Kaip tu dabar žiūri į Reiškinį iš nūdienos perspektyvos? Kažkada seniai, pamenu, teigei, kad „tose kasetėse esame tikrai ne mes su Šapausku, o mus imituoja“. Tad, pasakok ISTORIJĄ.
Radioshow yra mūsų su Šapausku kūdikis, kuriuo bent jau aš labai didžiuojuosi.
Tai, drįstu manyti, buvo gerai improvizuojančių žmonių duetas. Ten nebuvo rašomi scenarijai, kas tą projektą darė tokį gyvą ir natūralų. Bet tai turėjo ir neigiamų aspektų: prikurta labai daug beverčio spamo, tiesiog šlamšto. Bet gerai yra tas, kad istorija pati atsirinko geriausius skečus, o nevykę liko pamiršti.
Dėl tos kasetės ir jos autorystės. Mes buvome ko gero pirmieji, modernioje Lietuvoje pritaikę įžūlų ir akiplėšišką, bet efektingą marketingą tai MC pareklamuoti. Toks būtų mano įžūlus ir akiplėšiškas, bet efektingas atsakymas.
Bei tu įgarsinai „Beavis and Butthead“! Kas tau geriau; „Simpsonai“ ar „Byvis su Tešlagalviu“? Ir kuri kūrybinė tavo paradigma ar patirtis įdomiausia iš šių; „Radioshow“, „Beavis And Butthead“ ar dabartinė „Surskis su Mauzeriu“?
Aš labai vertinu Simpsonus, bet man Beavis And Butthead stovi aukščiau.
Man dabar labiausiai patinka tai, ką su Justu Mamontovu darom jau dvylikti metai. Surskis ir Mauzeris yra mūsų, kaip samdomų aktorių, darbas, todėl jis man, natūraliai, nėra toks brangus kaip mano autoriniai darbai. Bet mielas, ypač turint omenyje kad Dviratis toleruoja mūsų improvizacijas.
Klausiau labai įdėmiai portalo BuvauKine.lt interviu su tavim. Tu ten pasakojai detaliai, kaip pastatei savo kino filmą „12 kėdžių“. Yra naujų idėjų šiame fronte?
Taip, baigiamas rašyti scenarijus naujam mūsų su Justu filmui, kurį filmuosim apie gegužę – birželį. Tai bus kriminalinė komedija, kaip banaliai tai beskambėtų. Bet ten jau bus be stabdžių, skirtingai nuo 12 Kėdžių.
Bei dabar visi rašo knygas. Prisipažinsiu, kad mano gyvenimo vizija yra labi paprasta – parašyti vieną knygą. Pats nemąstai apie tai?
Aš be jokios abejonės rašysiu. Taip matau savo pensijinį laikotarpį, iki pakratysiu kojas.
Na, ir paskutinis TRYLIKTASAI klausimas. Ką mieliau rinktumeisi; Rojų dėl jo palankaus klimato ar pragarą dėl smagios kompanijos?
Jei Rojus yra all inclusive, tai Rojų. Pragare gi, įtariu, bus didžiausia mokYtų durnių koncentracija, o man tų idiotų ir šioje žemėje daugiau nei pakanka.
BLITZ:
