Buvau prisiklausęs įvairių nuomonių apie Gaia Gathering. Ir atbaidančių, ir paslaptimi alsuojančių, ir itin skatinančių vykti. Bet, turbūt, būtent dėl to, kad visos nuomonės nebuvo standartinės – negalėjau atsispirti naujos patirties vilionėms ir pats savo oda tai patirti. Galop, ką aš prarasiu?
Atvykome penktadienį, apie 20 valandą ir iš karto nuostaba – jokių teritoriją siejančių tvorų! Apsauginiai – keli bičai ir jokios diskomfortinės patikros. Bilietus pardavinėjo kokių 14 metų amžiaus jaunuolis, o pardavimo budelė buvo puošniai nusagstyta pušies šakelėmis.
Taip, pušys; tankios, gilios ir minkštos samanos; mėlynių krūmokšniai ir avietynai. Bei viskas apsitraukę šviežiai nukrapsnojusio lietaus lašų krištoliniais karoliukais.
Pasistatęs palapinę ir apsipažindinęs bei pasisėdinėjęs su kaimynais, sužinau, kad „ketvirtadienį visą tai lijo, tai ne ir nebuvo muzikos pagrindiniame steidže“. Galop, sulaukiame pirmų, griausmingų, trance muzikos garsų ir kaimynai ilgai nelaukę, pajudėjo.
Gi aš, belaukdamas rytdienos, kada šviesios paros metu pasirodys gyvos muzikos atlikėjai, vyks įvairiausios paskaitos ir bus, taip vadinami, workshopai – palapinėn, miegoti.
Ar tu vyksti į Scarborough mugę? Ten kur auginamos petražolės, kramsnojamas šalavijas, kvepia rozmarinu, o arbata – iš ką tik nuskinto čiobrelio. Ten kur vietoje alaus gurkšnoji Indišką Čiajų, o virtuvė – vien vegetariška. Mugėje, kur gali įsigyti vietoje padarytų sapnų gaudyklių arba nusilipdyti sau iš molio dirbinį, kurį po vyksmo, išdegtą, galėsi su savimi išsivežti.
Šventėje, kuri vyksta Dzūkijos Nevaivionių miške, ant nuostabiosios Šalčios upės smėlėtų skardžių. Upės, kurioje saulei savo šviesa, šiluma ir gydančia energija, apgobusiai apylinkes, beveik visą šeštadienį ir sekmadienį maudėsi ne tik nuogi vaikiukai, bet ir be jokių kompleksų jų mamos, tėčiai ir šiaip gražus jaunimas. Visiška vienybė, bendruomeniškumo jausmas ar be visuomeniškai primestų susivaržymų, ko neįsivaizduotum kažkur kitur.
Pasakoje, kuri yra siurrealistinė tuo, kur nesvarbu kokia muzika groja, kokios paskaitos vyksta, ar kiek atrandi Gydančiame Miške pasikavojusių Tipių tarp pušų, lazdyno krūmų ar eglynų.
Gi juose vyksta ar šamaniškų būgnų gamybos paslaptys, ar Lietuvos archaiškų pynių rašto koduočių šifravimas, ar ekstrasensiškų ritualų užsiemėmai. Ar, netgi super ypatinga šamaniša pirtis, kurią, kad pasiektumei, reikia perbristi Šalčios upelį.
Misterijoje, kurioje gali prie laužo sudalyvauti su Šamanu iš Tuvos respublikos ritualinėje meditacijoje, o kitos dienos rytą, su juo surūkyti taikos pypkę ir sužinoti galybę įdomių dalykų apie jo gimtinę.
Kur esminis faktorius, nėra muzikantai grojantys „prožektorių nutviekstoje scenoje“, o tiesiog ant kiekvieno kampo primėtytais instrumentais brazdinantys ir naujieji keturmečiai talentai, ir koks DJ Saga su vandens stiklinėmis.
Gaia Gathering iš tikro neaišku kaip vienareikšmiškai apibrėžti, kaip matote. Tai gali būti ir paslaptinga Renesanso mugė, ir sielovados šventė, ir spalvinga pasaka, ir siurealistiška misterija. Man, kaip pirmą kartą vyksme dalyvavusiam, tai, ko gero, buvo visko po truputį viename.
Jei garso takelį šio teksto ir festivalio man spalvina Simon & Garfunkel daina pavadinimu „Scarborough Fair“ , tai kitas jų kūrinys, pavadinimu „Homeward Bound“ (namų link – vert. Iš ang. kalbos) yra tie žodžiai, kuriuos jutau pirmas tris dienas po festivalio.
Kada tiek širdis, tiek protas, tiek siela jautėsi išsigryninę, persipildę meile ir, atrodytų, grįžę ten kur turėtų visada būti pas kiekvieną žmogų – grįžę į save, į sielos namų buveinę.
Gaia Gathering vyksta kas du metai – it Olimpiados cikliškumu, tad ateinančią vasarą festivalio nebus. Bet ir į gera tai, manau, nes matosi, kad vyksmas daromas ne su išskaičiavimais kokiais, o grynai iš idėjos suBurti visus tuos, kurie ar yra atradę save, ar ieško savyje ko nors, ar nori dalintis tuo kuo geriausiu, ko kituose festivaliuose nė su žiburiu nerasi.
Ačiū. Ir iki susitikimo 2021 metais.
