2015 metais ba. meteorito smūgiu sudrebino Lietuviškąją muzikos sceną. Beno Aleksandravičiaus & Co. debiutinis albumas „Rasti / Pasiklysti“ ne tik laimėjo 2 MAMA nomincijas ir Juodąją Bravo statulėlę iš Lietuviškos muzikos patriarcho A. Mamontovo rankų, bet ir, tuo pačiu, pirmuoju ilgagroju išsikėlė sau labai nemenką kūrybinę kertelę.
Kiek vėliau sekė 2 EP, daug sėkmingų koncertų, bei, žinoma, klausimų; kaip bus su antruoju darbu? Ar nebus užlipta ant grėblio pavadinimu „antrojo albumo sindromas“? Ar pavyks pakartoti, o gal net ir pranokti, galima sakyti, revoliucinį debiutą?
Noras „neužlipti ant grėblio“ grupės buvo jaučiamas akivaizdžiai. Mat ne tik tikrai ilgas, 4 metų laiko, tarpas buvo kantriai ir brandžiai išlaikytas, bet ir faktas, kad albumo pristatymas, įvykęs praeitą savaitę, buvo sugriežtas taipogi po ilgo gyvų pasirodymo bado – net po beveik metų tylos. Tai rodo, kaip grupė rimtai žiūri į tai ką ir kaip daro. Tad trumpai paanalizuokime ir atsakykime į klausimą; kaip gi ba. „padarė“?
Teko internete užmatyti komentarų, kad „nežinau, nebesijaučia to vaibo, kaip ankščiau“ ar, kad „tas ir tas gabalas tikrai neblogi“. Gi aš įvertinsiu šį albumą, kitos savo, vienos iš mėgstamiausių, grupės kultiniu ir legendiniu albumu – tai Pink Floydų „Dark Side of The Moon“. Tarkim, kažkada Alinos Orlovos albumą „Mutabur“ tokiu įvardinau, arba Jurgos Šeduikytės „+37° (Goal of Science)”. Jie yra šalia tokio sugretinimo, nes tiesiog, tikėtina, sunkiai kada bus kūrėjų pranokti.
Gi „H8”, mano nuomone, yra ne tik ba., bet, drįsčiau teigti – visos naujosios kartos Lietuviškos rock scenos Darksaidas. Kuo? Nes yra toks ne todėl, kad tiesiog yra geras. Tokio „titulo“ darbui reikia turėti tam tikrų būtinų savybių ir jų čia – lengvai randame. Kokios tos savybės? Trumpai apie tai – žemiau.
Albumas turi būti ne tik geras, bet ir skrupulingai išbaigtas. Kūrinį sudaryti turėtų ne tik tiesiog gražių dainų ar hitų rinktinė, bet gabalai – su meniniu svoriu ir išliekamąja verte. Darbas reikia, kad būtų konceptualus, plaukti vientisai, turėti, tarsi, knygos su skyriais perėjimo seką. Kitaip tariant, kalbu apie epą, sekamą naratyvą, žudančią lyriką, moshpitinius nusirovimus ir pan. dalykus vienoje muzikinėje dėžutėje.
Kas man pirmiausia „H8” diske įkrenta į ausį – tai lyrinės natos. Jos gręžiančios ar veriančios krūtinę yra po tokiais pavadinimais, kaip ambientinis „Ramunė pt. 1“, subtilusis „Outro“ ir, tiesiog, monumentalusis „Iliuzija“ (pastarąjį gabalą, prisipažinsiu, jau nuklausiau iki nebeklausymo).
Moshpitinis nusirovimas? Nuo titulinio „Atsiprashow“ iki „Hirudinea“, nuo „Savo“ iki „Išnara“. Kaip pasakytų nelietuviai apie šiuos gabalus – „well, that is what rock‘n‘roll is all about“.
„H8” yra Darksaidas man tuo, kad minėtas knygos su skyriais naratyvo pasakojimas eina tarsi natūralia upės vaga. Albumas pradedamas stipriu tituliniu hitu „Atsiprashow“ (gera pradžia – pusė darbo). „Akli vagiai“ ir „Savo“ pratęsia vienas kitą tinkamais (per)ėjimais, vėliau „Iliuzija“ – savotiškai nužudo, o „Ramunė pt. 1” – palaidoja.
Antroje plokštelės pusėje seka beveik instrumentinis “Ramunė pt. 2” su jo finale riebiais gitarų rifais. “Antisentimentalus”, kiek supratau, pasakoja apie karmos reikalus, „Hirudinea“ – vienas stipriausių rockavų albumo opusų, „Išnara“ – su griežtu priedainiu, o paskutinis gabalas – dar viena puiki baladė, pavadinimu, „Outro“.
Minusas(-ai) albumo? Ko gero tik vienas – keisti ir ne itin man įkertami dainų žodžiai. Kaip pratusiam prie Andriaus Mamontovo, Viktoro Cojaus, Martino L. Gore‘o ar pan. muzikos poetų eilių, skaitinėjant B. Aleksandravičiaus lyricsus apima jausmas, kad pas jį žodžiai eina labiau, kaip padrikas ir nelabai padėliotas žongliravimas asociacijomis.
Tačiau tokie dalykai (be jau apžvelgtų), kaip prodiusavimas, aranžuotės, gitarų rifai ir mušamųjų partijos – už tai grupei linkiu kuo daugiau ramunėlių, MAMA ir Bravo statulėlių. Nes, tiesiog, mano nuomone, viskas čia yra aukščiausio lygio išbaigtume ir pasižymi stipriu meninio lygio svoriu.
Jei debiutinis albumas „Rasti / Pasiklysti“ buvo, minėta, šiuolaikinės Lietuviškos rock scenos revoliucija, tai „H8“, mano vertinimu – eina tiesiai į klasikos fondą apskritai.
ba. naujuoju disku – pranoko save.
