Ko gero tikrai nesuklysiu, teigdama, kad apie režisierių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, Joną Vaitkų esate girdėję. Gal ir lankėtės ne viename jo spektaklyje. Na o aš šįkart pradėsiu nuo gėdingo prisipažinimo – taip, tai, jei gerai prisimenu, tik antrasis mano matytas šio režisieriaus spektaklis, po „Eglutės pas Ivanovus“ matytos jau prieš gerus keletą metų.

Tik tuomet, pamenu, stebėdama keistą ir kartais net makabrišką vyksmą scenoje, jaučiausi dar morališkai nesubrendusi tam scenoje rodomam sudėtingam turiniui. Labiausiai man tuomet įstrigo tikrai įspūdinga scenografija bei kostiumai, na, ir tai, kad vyras atliko auklės vaidmenį, mane tikrai maloniai šokiravo. Bet apie šį spektaklį gal kitąsyk.

Pati vis dar bandau sau atsakyti į klausimą – Kodėl? Kodėl pro mano akis vis  praslysdavo garsiojo J. Vaitkaus spektakliai ir niekaip neatrasdavau jiems laiko? Žinoma, vis užgriūdavo kitų reikalų, kitų prioritetų, kitų renginių… Te surandu tik pačius primityviausius, kiekvienam iš mūsų tinkamus, visiškai nevykusius pasiteisinimus. Na, bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada! Juk taip? Bandau save teisinti iki šiolei.

Išties, galbūt be reikalo nurašydavau Rusų dramos teatrą, vedina kažkokių pasenusių ir nuvalkiotų stereotipų, dažniau būdavau suviliojama labiau išblizgintų ir atnaujintų teatro salių. Na, dar galbūt kiek ir dėl savo tikrai ne tobulų rusų kalbos žinių (nors subtitrai spektakliuose matomi kuo puikiausiai). Bet, čia vėlgi, nespręskime apie knygą iš viršelio – tas mokyklos aktų salės laikus menančių kėdžių nepatogumas bene iškart pasimiršta giliau pasinėrus į spektaklio veiksmą.

Vis dėl to, nepaisant mano gan menko išprusimo J. Vaitkaus ir rusų kalbos srityse, ruošdamasi į jo spektaklį nekantravau – juk tai – Režisierius iš didžiosios raidės. Vis dar liūdna, kad paskutiniu metu netekome jo amžininko, kito teatro grando – E. Nekrošiaus. Laikas bėga nesustodamas.

„Septynios gražuolės“ – tai J. Vaitkaus dviejų veiksmų plastinis teatro šedevras, pastatytas pagal viduramžių Persijos (dabartinio Azerbaidžano) literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140 – 1209) eiliuotą poemą. Joje pasakojama, kaip šeichas Bachramas kiekvienai iš savo septynių žmonų pastato po rūmus. Kiekviena karalystė – tai skirtingi simboliai, metaforos ir alegorijos.

Įdomu tai, kad šis spektaklis gan simboliškai vyko šv. Velykų išvakarėse – nors ir degiau noru jį pamatyti, mano būties troškimus buvo kiek aptemdžiusi velykinė buitis – kiaušinių marginimas ir mišrainių maišymas, kurių, priešingai, visai nelaukiau su nekantrumu.

Bet, kaip džiaugiuosi, kad leidau sau trumpam išmainyti buitį į būtį. Negaliu patikėti, koks aktualus ir artimas man buvo šis tūkstantį metų skaičiuojančio kūrinio pastatymas. Juokais sakau, kad gal jį parašė mano tolimų kraštų giminaitis – net mūsų pavardės panašios!

Aišku, negaliu kalbėti už visus, po pirmosios dalies išėjusi pakvėpuoti grynu oru į nuostabiąją, senamiestin atsiveriančią Rusų dramos teatro terasą, išvydau nemažai teatrą paliekančių žmonių. Suprantu juos – toks spektaklis tikrai ne kiekvienam. Žiūrėti spektaklius kaip šis – nemenkas darbas, bet tuo pačiu ir neapsakomas malonumas, kaip kryžiažodį ar rebusą narpliojant užslėptas mintis ir simbolius. O jų tikrai gausybė.

Pavyzdžiui, kūrinyje minimos septynios karalystės, o juk tai – magiškas skaičius. Kiekvienoje iš jų, pradedant juodąja ir baigiant baltąja, atskleidžiamos atskiros ir šiandien aktualios temos ir problemos. Tikrai negadinsiu jūsų malonumo, jei vėliau nuspręsite apsilankyti spektaklyje, linkiu patiems jį patirti.

Išsiduosiu, kad netruko net ir daugiau ar mažiau atvirų erotinių elementų ir simbolių – vėlgi, juos suprasti kiekvienas žiūrovus pajėgus pagal savo išprūsimo, ar veikiau, sugedimo, laipsnį. Išties, apibendrinus, pagrindinio veikėjo (už vaidmenį aktorius Valentinas Krulikovskis buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“) kelionė per septynias karalystes – tikra gyvenimo kelionė. Nuo įnikimo į primityviąsias jaunystės aistras ir pagundas iki tikrųjų ir amžinųjų vertybių atradimo.

Grįžus namo tas mišrainių ruošimas Velykoms staiga tapo kaip niekad beprasmis – juk visas atgimimas vyksta mūsų sielose, širdyse, o ne pilvuose, ir mintyse dar ilgai buvau kažkur Persijos stepėse ir dykumose, klaidžiojau po uždraustuosius haremus ir parkus.

Po šio spektaklio supratau porą svarbių dalykų – privalau pamatyti kuo daugiau teatro maestro Jono Vaitkaus kūrinių, kol dar tai įmanoma. Ir dar – tikras menas nepavaldus nei valstybių sienoms, nei laiko tėkmei. Tad, ko gero, savo Velykinę misiją spektaklis atliko su kaupu – pažadino mano viduje miegantį žingeidumą tikrajam teatrui.

***
Artimiausias Jono Vaitkaus spektaklis – tame pačiame Rusų Dramos Teatre, pavadinimu “Eugenijus Oneginas” (pastatytas pagal Aleksandro Puškino pjesę) – gegužės 11-ą, šeštadienį.
BILIETAI: www.tiketa.lt