Apie šį spektaklį-miuziklą-misteriją man visai netyčia leptelėjo kolegė iš Kultūrnamio Julita. Sako, – „noriu pafotkint, varom?“ Pažiūrėjau renginio aprašą – ilgas, tad permetęs akimis esmę, supratau, kad bus elektroninė bei etno muzika, vizualai ir daug pagoniškos Lietuviškos tematikos. Veiksmas vyks Lietuvos rusų dramos teatre, kaina bilieto nuo 16 Eurų, tad pamaniau, kad kodėl gi ne (iš įžangos, tikiuosi, susidarėte įspūdį apie mano lūkesčius, t.y., kad bus nieko itin blatno).

Aš šiaip esu gana jautri asmenybė. Ir nors dabar verkiu nepalyginamai rečiau, nei kad ir, tarkim, prieš 5 metus (ką bekalbėti apie dar jaunesnį amžių), tačiau per spektaklį nė iš tolo manęs niekad joks aktorius, aktorė ar scena nebuvo sugraudinę. Esu priverkęs kibirus ašarų per filmus, ar nutekinęs kelias skruostais per koncertus, tačiau spektaklis? Iki Misterijos „Dievai ir žmonės“ susigraudinti spektaklio kuriamu „tikrumu“ dar niekada neteko.

Tačiau pradėkime apie viską nuo pradžių. Ne tik dėl menkos bilieto kainos, bet ir dėl miniatiūrinės erdvės mano lūkesčiai spektakliui nebuvo dideli. Tačiau po vaidinimo apėmė dvejopas jausmas. Su erdve – totaliai pataikyta (kad ir kokios tos Rusų dramteatrio kėdės būtų susidėvėję), nes tą visą kolosalų vyksmo grožį, buvo galima iš bet kurios ten esančios vietos sugerti maksimaliai geru tamprumu, intensyvumu, impresija ir nuo scenos žaižaruojančia sukelta dvasios ugnimi viduje.

Gi kuo nepataikyta? Man BE PROTO gaila ir net išsireikšiu – be ryšio, kad tai ką regėjau aš ir ta saujelė žmonių, sausakimšai užpildę erdvę (bilietai buvo išpirkti kelios dienos prieš spektaklį), kad būtent tik tiek išrinktųjų tegalėjo tuo grožiu pasidžiaugti. Kas tokį erdvės pasirinkimą sąlygojo? Nepaklausiau organizatorių, bet spėju, kad į vaidinimą buvo sudėta tiek investicijų, kad „ant“ erdvės tiesiog buvo nuspręsta pataupyti.

Kultūrinis šokas buvo gautas vos prasidėjus vadinimui. Naudojant tris platformas ant scenos, buvo atvaizduotas mūsų visatos gimimas, gi tos trys platformos leido žiūrovui susikurti „natūralų“ 3D įspūdį be jokių kvailų akinių, kaip kino teatre, kuomet, ne retai dėl to, nukenčia vaizdo kokybė, o ir potyris nebūna kažkuo ypatingas. Gi čia, pamačius tokį sprendimą – vos spėjau suglausti kojas, idant žandikaulis iš nuostabos nenudribtų kur ant žemės, o saugiai ant kelių. Ir aš čia nei kiek nei pridedu, nei perdedu.

Aprašyme radau, kad misterijoje bus naudojami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų fragmentai ir iš karto man iškilo mintis, kad „ai, ir vėl…“ Be galo myliu M. K. Čiurlionio darbus, bet maniau, kad per projektorių tebus keičiamos paveikslų skaidrės ar kažkas čiut-čiut daugiau ir, na, ir viskas. Bet Sesės ir broliai… Jei matėte revoliucinį ranka tapytą ilgametražį filmą „Jūsų Vincentas“, suprasite ką turiu omenyje, sakydamas, kad – „M. K. Čiurlionio paveikslai šoko šokio sūkuryje!“ Tose vizualizacijose.

O dar jos buvo išreikštos per tris dimensijas ant scenos. Ir, kaip minėjau, taip kūrė natūralųjį 3D efektą – kai sprendimas – man nematytas analogas. Misterija? Man visa tai nešė į mistiką. Kaip spektaklio kūrėjai tai įgyvendino, pavertė realybe, sugalvojo visa tai ir kiek darbo įdėta buvo. Bet vizualizacijos tik vienas iš elementų…

Šokis. Vaidyba. Muzika. Dainavimas. Kostiumai. Šviesos. Nesakysiu banaliai „visa tai ir dar daugiau“, nes tiesiog nemanau ar „daugiau“ yra be įmanoma. Kokybė, klausiate? Mane mokykloje, Gimtosios kalbos mokytojas, mokino rašant tekstinę analizę, kad visada privaloma parašyti ir kažkiek kritikos kūriniui, kad analizė būtų ne tai kad objektyvi, bet tiesiog teisinga ir vertinga, o ne šiaip apsiseilėjusio grafomano rašinys.

Tačiau, prisikabinti ar prikibti prie pavardintų spektaklio elementų aš tiesiog negaliu nei sau leisti, nei turiu teisės, ar tiesiog kompetencijos gal tada? Galima būtų kibti prie šokio, kad jame ne visada buvo išlaikomas sinchronas (bet juk čia ne sportinių šokių čempionatas!). Galima bėdavotis, jog vietomis dainavime buvo naudojama dalinė fonograma, kaip man pasirodė (?), bet negi dar ir pradėsi piktintis, kad simfoninio orkestro su sintezatoriais nebuvo? Galima prisikabinti… Ai, užteks ir taip tam kartui, manau.

Buvau užsiminęs apie ašarą spektaklio metu. Galima sakyti, kad žavesio ašara lankė stebint visą spektaklį, bendrai paėmus. Bežiūrint su kokiu užsivedimu, nusiteikimu ir nuoširdžiu įsijautimu aktoriai įsijaučia į vaidmenis. Kokie jie gražūs visi – jauni, užsivedę, aistringi ir nusiteikę. Bet kai pamačiau tą lyriškąją mizansceną, pasakiškai gražiai išreikštą, bei įkūnytą, vyro ir moters meilės aktą, žvaigždėto dangaus fono projekcijose – akys taip ir sudrėko autopilotu.

O dar ta, po visko sekusi, kūdikio gimimo ir šeimos transformacijos laike idilė… Stebuklas paprastume. Grožis amžinose vertybėse. Tikrumas sklidęs ne tik nuo scenos, bet natūraliai sukilęs šilumos jausmas krūtinėje į tai žiūrint, stebint, absorbuojant.

Rėkiau „bravo“ ovacijų metu, o ne „pakartot“. Ne dėl to, kad manęs kas nepalaikytų neadekvačia persona, o todėl, kad aną vakarą Lietuvos rusų dramos teatre, su vos saujele žmonių, išvydau iš ties kažką nepakartojamo. Tai buvo beveik toks pat jausmas, kaip Depechai gyvai 2006-taisiais Siemens Arenoje, kuomet koncerto metu aš miriau ir galop atgimiau apie devynis kartus. Taip ir čia. Ar bent panašiai. Spektaklio patyrimo, potyrio paradigmose.

Šiandien Misterija „Dievai ir žmonės“ bus vaidinama Klaipėdoje, „Žvejų rūmuose“. Bilietų kainos –  išsityčiojimas vidury baltos dienos – 9-12 Eurų. Už Misteriją, kuri yra stebuklas. O 17 dieną, trečiadienį – marijampoliečiai privalo eiti į Kultūros centrą. (Bijau net žvilgtelėti į bilietų kainas ten…).

Ir, ei, Valstybini ansambli „Lietuva“, o gal kiek vėliau kūrinį visgi, kaip koks A. Mamontovas savo paskutinį koncertą, adaptuokite ir arenoms?..

Ačiū.

***

Nuotr. aut.: Martynas Aleksa