Žodžiu, į šį koncertą ėjau tingiai tikėdamasis tiesiog pasibūti. Ta prasme, nesitikėjau, kad bus kažkas ypatingo, o tepaklausysiu, kaip negausiam klausytojų būreliui, kukliai rokelį ne lietuviškai sudainuos 4 bičiukai. Rašiau Feisbuke, prieš eidamas į koncertą, kad įraše kvartetas skamba užvedančiai, bet prie to pridėti žodį „ypatingai“ – negalėjau. Tiesiog smagus, eilinis indie pop rokelis, įdainuojamas anglų kalba ir, kaip ir viskas. Bet..?

Paprastai koncertai Tamstoje startuoja aplink 22-trą valandą, gi išlipęs iš taxi 15 min iki to, radau gana ilgą eilę prie įėjimo, o lauke iš vidaus griaudinčias gitaras. Tad didžiausias (ne)malonus siurprizas buvo tas, kad Sisters on Wire, kaip pasakė vėliau barmenas, buvo kaip jokie kiti muzikantai punktualūs aną vakarą. Vertybė gera, bet gi per ją aš anava tik tris paskutines dainas teišgirdau…

Aha, įžangoje rašiau apie 4 bičiukus. Irgi neperdaugiausiai gilinausi į grupės sudėtį, kaip ir įrašus (juos iki šiol dažniausiai klusiau, kaip foną darbe). Bet kai ant scenos tarp tų 4 pamačiau… JĄ (!) – jos grožiu, žavesiu, elegancija ir šarmu buvau it rūgštimi aplietas. O koks balsas! Sisters on Wire, beje, koncerto metu, gana dažnai dainavo duetu ir galiu pasakyti, kad tiek Olego Jerochino tiek Ievos Ščerbinskaitės vokalai buvo atidirbti it kokių Montserrat Caballé ir Freddie Mercury.

Ypatingai pamalonino mano sielos čiuptuvus jų dviese susuokta baladė prieš išeinant pertraukai. Ir nors teišgirdau pilnai 3 dainas per pirmąją dalį, tačiau jaučiausi dvejopai – iš karto susidariau įspūdį, kad patekau į vieną geriausių Lietuvos muzikos scenos atlikėjų koncertėlį šiais metais (va va, nesitiki – gauni). Ir taip, įspūdis iš vos kelių dainų.

Gi kartėlis ir buvo tame, kad neatėjau bent pusvalandžiu ankščiau. Vienok, lipdamas nuo scenos Olegas į mikrofoną šūktelėjo, – „jei jums dabar patiko, tai antroje dalyje mes jums esame paruošę vien tik tai ką turime geriausio.“ Beliko tik prie baro apsiginkluoti prieš desertą alaus bokalu ir laukti tų Sisters on Wire čirvų tūzų su damomis.

Ką gi, matomai dabar paklausite kuo mane taip užkabino gyvas SOW skambesys iš vos kelių gabalų, jei įrašas skambėjo kaip eilinis English star wannabe rockelis? Tiesiog, pertraukos metu užgrojo M83 „Midnight City“ ir tai, būtent ši daina, taip susirišo su ta Sisters on Wire kuriama dvasia, energija, klube tvyrojusia nuotaika, bei tiek publikos, tiek muzikantų pozityvaus užtaiso žaižaravimu, jog tai, bent man, suveikė kaip natūraliausias reflektas ir jums kaip garsovaizdis, kad suprastumėte ką noriu jums perteikti.

Kuomet yra vasara, festivalio naktis, giedras žvaigždėtas dangus, o tu eini visas švytintis, plačiai išsišiepęs, bestrakaliojantis nuo kojos ant kojos ir kas geriausia visi aplink tave tokie. Tokia dvasia buvo ir Tamsta klube – tiek tarp publikos tiek ant scenos. Sukosi džemperiai, kilnojosi rankos, o man linksinčiam į taktą ir išsišiepusiam – neaišku ką smagiau buvo stebėti – ar svaigiai betūpčiojančias poreles, ar natūraliai ant scenos įsijautusius atlikėjus, ar užmerktomis akimis linguojančius plataus stoto skustagalvius. Vasarvidžio nakties sapnas, ne kitaip!

Viskas užnešė tarytum į kokią fiestą, kurią pavadinčiau pavasarinio meilės lietus švente. Lietaus, kuris girdo tave gyvybe ir šviesa iš saulėto bei giedro dangaus. O giedras dangus yra ta laisvė skrydžiui, kurią jauti net persikreipęs (kad matytum sceną) Tamstos vienintelėje laisvoje, ta vakarą, sėdimoje vietoje, kampe po laiptais (kur striukės kabinamos). Ir tavęs tai absoliučiai nevaržo! nes šokis vidinis sproginėjo fontanais, kaip ir minėjau vos ne absoliučiai visų aplinkui susirinkusiųjų.

Su kompanione nusprendėme, kad šiai grupei Tamsta klubas yra gerokai per ankšta erdvė. Į festivalius juos reikia vežti ar kviesti. Ir jie, mano nuomone, savo „darbą“ ten atliks 110% bet kokiomis gamtinėmis sąlygomis – ar dienos metu, kada visi tingi; ar naktį, kada visi nori tiesiog kratytis; ar net ir pliaupiant lietui – tada jie būtų it magnetas, visiems nuo lietaus lašų sulipusiais, kada susiglaudi plakti vienu širdies ritmu.

Ačiū, Sesės (ir Broliai).

***

Nuotr. aut.: Lukas Grušeckas