Seniai norėjau išbandyti operos žanrą. Tačiau vis neprisiruošdavau, arba tiesiog tingėdavau, mėnuo prieš pirkti bilietus (nes vėliau jų tiesiog nebebūna). O jei ir imti operą, tai tik Dalios Ibelhauptaitės statytą, kuriose orą drebina geriausi vokalo meistrai ir, žinoma, kostiumais fentezi pasaką kuria Juozas Statkevičius. Tačiau prieš mėnesį stebėjau, gana nuobodžiai, „Post Futurum“ spektaklį, o ir šis, apžvelgiamasis, nebuvo D. Ibelhauptaitės. Tad kodėl vėl ryžausi lipti ant „to pačio grėblio“ ir eiti į „Kapulečius ir Montekius“?
Nes, tiesiog, Kalėdinės dovanos tėvams ir geriausiam draugui grįžo bumerangu man, kadangi jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių renginiuose tiesiog negalėjo būti. O spardytis – negalima, kaip ir spyriotis, kuomet tau draugas sako „galvok, kad tai mano dovana tau Valentino dienos proga…“ Ir jei su „Post Futurum“ pagalvojau, kad operinis žanras – tikrai ne man, tai „Kapulečiai ir Montekiai“ – pakeitė jausmus?
Atėjęs į Operos ir baleto teatrą iš kompanionės sužinojau, kad vaidinimas truks 3,5 valandas (mhm, visai nesidomėjau į ką einu), o pirmąją dalį vos išsėdėjau (-ome abu). Tad rodėsi, kad daugiau niekada opera manęs nebepamatys.
Viso per tas pusketvirtos valandos – net trys dalys, iš kurių kiekviena dar buvo padalintos į dvi per pusę po pusvalandį. (nusileidus užuolaidoms, per tas mini dalis, salėje buvo uždeginama blausi šviesa, mikliai sukeičiama scenografija ir vystoma kita scena). Bei sugurkšnotos 2 vyno taurės. Štai tokia ta, manau, tikrai įspūdinga esminė veiksmo statistika.
Iš „Kapulečiai ir Montekiai“ spektaklio tikėjausi, išsireikšiu, barokinio ar renesansiško prancūziškumo, t.y. puošnumo, šarmo, gracijos ar kaip pavadinti. Tačiau tiek „Post Futurum“, tiek „Kapulečiuose / Montekiuose“ (jei kontekstualiai sugretinti) triumfavo šiuolaikiškumas – pirmoji buvo paremta audiovizualiniais elementais, o antroji – moderniu minimalizmu. Tad, kaip D. Ibelhauptaitės interviu skaičiau apie jos nūdieninės operos suvokimą, jog žanras turi nestovėti vietoje, o judėti su laikmečiu, taip, teko įsitikinti ir jos „giminaičiai“ jį (re)interpretuoja.
Scenografija „Kapulečių ir Montekių“ rėmėsi, kaip minėjau, minimalizmu – tiek kalbant apie apšvietimo efektus; tiek objektų įvairove, jų išdėliojimu, pakeitimu; tiek pačia jos koncepcija (veiksmas daugiausiai vyko ant surestų laiptų). Kostiumai, iš toli žvelgiant, buvo gana neįmantrūs, tačiau, keik aš gaudausi – be kažkokių šiuolaikinių mados prieskonių į(si)kišimų, o atkartojant laikmetį ir jo tendencijas.
Operos kalba – italų (labai didelis šarmas!), su viršuje sekusiais lietuviškais titrais. Tačiau didžiausias cinkelis čia buvo tame, kad vieną sakinį ar vos keletą žodžių solistai įdainuodavo velniškai ilgai, kur kas ilgiau nei tai būtų šnekamoji kalba. Tad čia buvo visiška priešybė filmui ar spektakliui su titrais, kur vos spėji skirstyti dėmesį nuo slenkančių tekstinių eilučių ir pačio veiksmo ekrane ar ant scenos.
Kodėl ir kuo pirma dalis mūsų kompanijai labai nelipo prie skonio receptorių, bet visgi išsėdėję ją, po visko – likome toli gražu patirtimi nenusivylę? Pradžia, buvo tokia – apie 15 minučių sekė simfoninio orkestro pasigrojimas, o vėliau, bendrai paėmus, vien chorinės aktorių partijos, kuomet Kapulečiai planuoja, kaip atkeršyti už plačiosios giminės patriarcho sūnaus nužudymą, ko kaltininkas buvo ne kas kitas, o Romeo.
Tad tos nuolatinės chorinės partijos ant laiptų mane migdė dar labiau nei „Post Futurum“ opera, nors ten ir kalba Lietuviška (tad beveik viską suprasti be bėdų galima buvo), ir temos artimos buvo paliestos (nepriklausomybės šimtmetis), ir, kas be ko į audiovizualinius efektus buvo galima smagiai žiūrėti.
Bet atkentę pirmąją dalį, antra – gėrėjomės. Vokalinius reveransus joje atliko dvi solistės – Viktorija Miškūnaitė ir Eglė Šidlauskaitė. Ir taip, tos dvi solistės buvo ne bet kokie personažai, o būtent Romeo ir Džiulijeta. Džiulijetos vokalo partijos iš viso buvo kažkas iš tos serijos, kaip nuo Vilniaus iki Kauno bokštų arba kaip nuo Žėmės iki Saturno. Nežinau operinio dainavimo technikos subtilybių, kaip ir italų kalbos nesuprantu, bet tai kaip ir kokią fatališką nuotaiką ir lyrišką natą iš savęs išspaudė abi solistės buvo iš ties unikalu ir labai gražu mano ausiai tą vakarą.
Romeo įkūnijo moteris, klausiate? Tą man prieš pat spektaklį, vėl gi, atskleidė kompanionė (taip sugadindama vėliau sekusį nuostabos potyrį!). O, pasirodo, joks čia ne šiuolaikinis lyčių lygybės ar pan., mados protegavimas. Ši tradicija yra atkeliavusi, kas įdomiausia, dar iš 18-to amžiaus, o ir anot spektaklio statytojo Vincento Boussardo, moteriškas mecosoprano balsas Romeo vaidmeniui suteikia daugiau spalvų. Pasak jo – vyras taip personažo, greičiausiai, neatskleistų.
Trečioji, finalinė, dalis, vėl gi buvo labai įdomi ir savotiška. Verta pabrėžti, kad ši Vilhelmo Šekspyro „Romeo ir Džiulijetos“ klasikinė istorija yra reinterpretacija, o ne tiesioginis kūrinio atkartojimas. Ir tai jautėsi ne tik, kaip vaidinimas pasibaigė, bet ir apskritai visos operos eigoje.
Romeo nevaizduojamas čia kaip romantiškas serenadų dainorėlis ar sentimentalus poetas, kaip ir Džiulijeta, – abu charakteriai, bežiūrint jų vaidybą, rodosi, kad labiau patys nežino ko nori, yra paskendę abejonėse ir pasimetę – it du šiuolaikiniai užsidepresavę paaugliai. Romeo nori pasiimti Džiulijetą, pabėgti su ja, gi ši savotiškai priešinasi tam, nes yra valdoma įvairių baimių bei dvejonių. Taip šis klasikinis duetas visą vaidinimą tarytum vaikšto ant įtampos briaunų.
Gana tamsios ir gūdžios operos finalas buvo iš vis netikėtas. Visiškai išduoti jo baigtį gal nederėtų, idant jūs būsite susigundę patys pamatyti vaidinimą ateityje. Tačiau menkas anonsas į tai yra toks, kad baigiamasis akordas – gana dviprasmiškas. Kada negali būti užtikrintas ar kūrinio statytojas Vincento Boussardo norėjo pavaizduoti tokio efekto, kaip, išsireikšiu „šviesa per tamsą“ ar, kaip minėjau tiesiog dviprasmbės. Bet kokiu atveju, to padarinyje beliko nebėgti po užuolaidų nusileidimo į rūbinę striukių, o ilgai paploti.
