Esti žmonių, kuriems laiko tekmė, rodos, nė neegzistuoja. Ir, laimei, esantiems šalia jų laikas irgi tarsi trumpam sustoja. Bent jau man taip nutiko po aktoriaus, režisieriaus, dainų kūrėjo ir atlikėjo Andriaus Kaniavos su grupe (Sigitu Mickiu ir Aleksandru Tan) koncerto, vykusio kovo 7-tąją, Tamstos klube Vilniuje. Šis koncertas savo jaukia atmosfera į mano po žiemos apspangusią širdį simboliškai įleido pirmus pagaliau įsivyraujančio pavasario daigus.
Kiek tik mano jauna atmintis leidžia prisiminti, Andrius Kaniava, rodos, visad buvo toks pats, nekintantis tarsi kokia konstanta, Keistuolių teatro aktorius ir dainuojamosios poezijos atlikėjas. Jis man – tarsi nerašytas simbolis viso to, kas gera, tyra, jauku ir primena nerūpestingą vaikystę, o tėvams – jų jaunystę ir dar senesnius laikus. Galbūt dėl to pasamoningai į šio atlikėjo koncertą ir pasikviečiau mamą – taip nostalgiškai ir simboliškai sutikome šios Moters dienos išvakares.
Nors, jei atvirai, man, gimusiai kartu su Nepriklausomybe ir minėtuoju Keistuolių teatru, Andrius Kaniava iki šio koncerto buvo lyg mažai ištirtas žemynas, kurį kaži kodėl vis vengiau artimiau pažinti. Gyvai buvau girdėjusi vos keletą jo dainų per vieną jungtinį bardų koncertą kadaise Mokytojų namų kieme. Šįkart atėjau visiškai nieko nesitikėdama, gal slapta manydama, kad mamai bus netgi smagiau nei man. Juk neužaugau su jo dainomis…
Ir visgi negalėjau labiau klysti – publikos amžiaus vidurkis buvo panašus veikiau į manąjį, nei mamos. Koncertui įsisiūbavus net kiek susinepatoginau, anksčiau spėjusi nurašyti šį atlikėją, kaip tos… vyresnės, tėvų kartos, na suprantate, apie ką aš…
Ant galvos užmaukšlinta vintažinė beretė, languoti marškiniai, berniokiškos raudonos petnešos,– rodos, net šio atlikėjo išvaizda nepavaldi jokiems laiko įspaudams. Kaip ir jo charizma, užkrečianti pozityvi nuotaika ir nesuvaidintas nuoširdumas, kuris, man dažnai atrodo, tuoj bus įrašytas kaip jau nykstanti savybė nūdienos atlikėjų kontekste.
Prisipažinsiu, senokai buvau tokiame jaukiame, familiariame ir šiltame koncerte be jokių nereikalingų taisyklių, sienų ir kaukių. Pavyzdžiui, visai malonus ir širdį paglostantis pasirodė šio atlikėjo dėmesys žiūrovams, kai viduryje koncerto, priėjęs prie keleto staliukų, jis paprašė prisistatyti susirinkusiuosius vardais ir jiems paploti. Juk išties, koncertas – tai ne monologas, o dialogas, nuo kurio energijos užtaisu pasikrauna tiek žiūrovai, tiek atlikėjai.
Buvo gera jaustis lyg keliaujant laiko mašina, klausantis pačių įvairiausių atlikėjo nuotykių ir apmąstymų. Negalėjau nesišypsoti jam pasakojant apie jaunystės laikus Kapsuke (ach, gerai, kad vėliau turėjau visagalį google man priminti jog Kapsukas tai – Marijampolė). Besiklausydama A. Kaniavos kalbų įsivaizdavau jį jauną, grojantį pianinu ir dainuojantį iki trečios valandos ryto apie tai, kaip pro langą nieko nematyti, ir tik gerokai vėliau susipratusį, kokie supratingi kaimynai visa tai iškęsdavo.
Koncerto dainų spektro įvairovę labai gerai apibūdintų atlikėjo paminėti amžiną atilsį maestro Vytauto Kernagio žodžiai, apie tai, kad nereikia kankinti žiūrovų naujomis dainomis. Visos A. Kaniavos dainos man susiklausė be galo skaniai ir švelniai, lyg kadais mėgto, bet kiek pamiršto atlikėjo, iš lentynos ištraukta apdulkėjusi plokštelė. Labiausiai tą vakarą kaži kodėl įstrigo daina apie dieną, kai baigiasi žiema, ir sniego galiojimo datą, kaip smilkstančios cigaretės. Gal, kad, nors dar spaudžiant šaltukui, ilgai lauktu pavasariu pagaliau ir pakvipo.
Iš šio koncerto išsinešiau ne tik gerą nuotaiką, bet ir pamoką mėgautis šia akimirka čia ir dabar. Dažnai net nepastebime, kaip vieną dieną mes krečiame jaunatviškas šunybes, ir, staiga, tarsi nespėjus nė mirktelėti, suprantame, kad visa tai – tik prisiminimai iš miestų, jau net spėjusių pakeisti pavadinimus, su draugais, kurių jau gal ir nebėra šioje žemėje.
Norisi tik padėkoti Andriui Kaniavai, kad jo kūrybos pagalba spėjau pakeliauti stebuklingąja laiko mašina, sugrįždama iš pilkos buities į spalvotą būtį. Po šio koncerto Facebook’e sulaukiau komentaro apie tai, kokia mano mama šauni, kad ją galima nusivesti į Tamstą. Oi, tikiu, kad ji bei jos karta dar šaunesnė, nei galiu įsivaizduoti! Visgi seniai jau reikėjo nepabijoti pažinti A. Kaniavos kūrybos.
***
Fotografas: Mantas Repečka (nuotr. iš 2017 koncerto)