Vasario 23-oji pasitaikė prideramai žvarbi diena penktai „Vilkų Žiemos“ sueigai, mat skirtingai nuo kitų  prieš tai buvusių šios serijos festivalių, šis įvyko ne žiemos pradžioje, o pačioje jos pabaigoje. Kitas įdomus faktas, jog jis įvyko vietoje, kuri jau yra pelniusi legendos reputaciją Lietuvos metalistų bendruomenės istorijoje ir „folklore“.

Paskutinis ten įvykęs koncertas prieš 19 metų ilgam uždarė Kablio didžiosios salės duris, kuomet kilusiam gaisrui gesinti atvyko netgi sustiprintos ugniagesių pajėgos. Ilgainiui vieta buvo sutvarkyta ir neformalus kultūrinis gyvenimas ten vėl po truputį sugrįžo. „Vilkų Žiema V“ teko garbė būti pirmam metaliniam renginiui šioje erdvėje po beveik dvidešimtmečio pauzės.

Atvykus prie durų visas vaizdas ir atmosfera kažkodėl labai priminė paskutinių ten vyskųsių „Death Comes“ laikus. Žmonių eilė ir spustis buvo tiek lauke, tiek ir viduje. Iki prasidedant renginiui dar buvo galima patekti į pagrindinę salę, kurioje ir vyksta visi Kablio renginiai, tačiau vėliau jį buvo užtverta, dėl ko tarp pasirodymų visur susidarydavo didelis žmonių srautas.

Baras ir tualetai buvo ir pačioje didžiojoje salėje, todėl iš jos eiti į pagrindinį Kablio  barą net nebuvo reikalo, išskyrus tik vienintelę priežastį – pasiimti bokalo depositą iš biletuotojų, jeigu tai nebuvo padaryta atėjus iš karto. Mat tokiu būdu organizatoriai efektyviai išsprendė salės šiukšlinimą, vietoje vienkartinės plastikinės taros prie įėjimo duodami „Kilkim Žaibu“ atributinius bokalus už vieno euro užstatą. Geras sprendimas.

Pati legendinė salė daugmaž liko taip ir nepasikeitusi. Tokia, kokią ją ir atsimenu, kai lankiausi paskutinį kartą. Įėjus vidun, Phrenetix jau buvo bepradedą „šildyti“ vakarą ir publiką. Daug judesio ir užvedinėjimo po truputį, nors ir ne iki pilno „moshpit‘o“, išjudino publiką.

Phrenetix yra puiki grupė. Ji vientisa kaip kumštis ir groja su nuoširdžia aistra. Verta pabrėžti, kad kaip thrash‘o atstovai, šiuo metu Lietuvoje jie yra neginčijami lyderiai. Ne tik dėl to, kad puikūs muzikantai, bet skirtingai nuo kitų vietinių grupių, nedaro iš savęs „bajerio“. Phrenetix programą atkalė energingai, o vieną kūrinį, kuris nuskambėjo kaip baladė, skyrė prieš mėnesį iš gyvenimo pasitraukusiam kauniečių grupės Tručas gitaristui.

Nors erdvė ir įspūdinga, tačiau jos akustinės savybės metalui tikrai nei tada nei dabar nebuvo dėkingos. Koncertas „baubė“ beveik nuo pradžios iki renginio galo. Su išimtimis. Viena iš jų buvo ukrainiečių folko kolektyvas Joryj Kłoc, kurie plykstelėjo savo nuotaikinga ir neįpareigojančia programa. Nors asmeniškai tai nebuvo mano skonio muzika, Joryj Kłoc grojo su labai įtaigiu užsidegimu, todėl sugebėjo nesunkiai įtraukti didelę dalį publikos į savo linksmą pramoginį šou.

Po jų scenoje pasirodė jau kiti, žymiai griežtesnės ir niūresnės laikysenos užkrainiečiai. 1914 ne taip seniai jau lankėsi Lietuvoje. 2017 metais jie save pristatė „Kilkim Žaibu“ festivalyje. Publika buvo pavaišinta pajuodinto ir „padoominto“ metalo garsais. Masyvus skambesys ir I-ojo Pasaulinio Karo tematika – skiriamasis 1914 bruožas.

Verta pastebėti , kad šis laikotarpis kažkodėl turi gan mažai apraiškų metalinėje muzikoje apskritai, todėl visada būna įdomu pamatyti ir išgirsti, kaip tai pateikiama. Šiems ukrainiečiams tai pavyko išties neblogai. Vokalistas pasirodė scenoje nešinas graižtviniu karabinu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo savotiškas mikrofono stovas. Viso pasirodymo metu grupės frontmenas tik pusę laiko praleido ant scenos.

Kitą pusę jis praleido klausytojų apsuptyje, vaikščiodamas salėje. Tokia komunikacija labiau įprasta noise/power electronics scenoje siekiant sukurti betarpiškumo ir nejaukumo pojūtį publikai. Galbūt 1914 motyvai panašūs, tik šiuo atveju pasirodymui tai nieko labai nepridėjo, na, bet ir nieko neatėmė.

Atėjo eilė vieniems iš headlainerių. Impaled Nazarene lankosi Lietuvoje jau 3 kartą. Paskutinis buvo prieš 10 metų. Šie suomiai yra užkietėjęs nihilistinis rokenrolas, padėjęs ant visko ir visų. Kitais metais jie jau skaičiuos savo grupės trisdešimtmetį, ir panašu, kad stabdyti savo šėtoniškos karuselės net nesiruošia, nors laiko tarpai tarp albumų pradėjo ilgėti.

Man patiko jų lakoniškas uniforminis sceninis įvaizdis. Nors ir niekuom neįmantrus, jis žiūrėjosi gerai. Juodom džinsinėm liemenėm su nuplėštom rankovėm, išsipaišę plikas galvas apverstais kryžiais ir trimis šešetais, Impaled Nazarene grojo intensyviai ir tiesmukai.

Programą sudarė daugiausiai jų ankstyvesnio ir vidurinio laikotarpio medžiaga. Būtent jų pasirodymo metu bendras garsas kaip chaotiška baubianti masė pasiekė savo kulminaciją, todėl ne visada lengvai sekėsi iš karto atpažinti net ir jau daug kartų nuklausytus kūrinius. Bet kokiu atveju, tai buvo tikras Suomi-Finland Perkele.

Asmeniškai Taake kūryba man kažkodėl niekada nekėlė ryškesnių emocijų, o ir „Kilkim Žaibu“ 2012 metais kažkaip nerūpestingai praleidau jų pasirodymą. Šį kartą skeptiškas požiūris užleido vietą smalsumui. Pasidarė įdomu, kaip šie norvegai atrodo ant scenos. Skoningas corpsepaintas, gera sceninė laikysena ir pasitikėjimas savimi bylojo nemenką Taake koncertinę patirtį. Plikas grupės lyderis Hoestas pasižymėjo agresyviu, bet tuo pat metu ir labai teatrališku elgesiu.

Turiu pripažinti, jog tai padarė tikrai neblogą įspūdį. Pasirodymas buvo dinamiškas. Tam, manau, įtakos turėjo ir tas faktas, jog vėlėsnė kūryba turi šiek tiek keistesnių ir truputį netikėtų rokenrolinių posūkių. Hoestas tiek siautėjo, kad netyčia išmetė mikrofoną už scenos, tačiau skirtingai nuo 1914, nuo jos nulipti nepanoro. Tik skestelėjo rankomis ir nepadaręs iš to kažkokio didelio įvykio, pasiėmė kitą. Visko nutinka.

O vėl grįžtant prie įgarsinimo situacijos, jie ir buvo kita išimtis. Per Taake garsas kažkiek susitvarkė ir jie skambėjo gerokai aiškiau nei prieš tai groję Impaled Nazarene. Ar bent jau taip atrodė. Norvegai parodė ir įtikino, kad ne veltui yra vertinami visame pasaulyje kaip viena geresnių juodmetalio grupių. Taake sėkmingai užbaigė vakarą.

Reziume paprastas. Nežiūrint tipiškų įgarsinimo bėdų (kurios visumoje priklausė net ne nuo pačių garsistų), „Vilkų Žiema V“ gavosi visai puikus renginys su šauniom grupėm, sulaukęs tikrai nemažai publikos. Smagu, kad įvyko, ir tikėkimės, kad bus daugiau bei dar geriau.

Nuotraukos: Julita Dargytė / Sutemose