Šiemetinė Scanorama buvo itin stipri, tik gaila, kad pavyko joje man sudalyvauti labiau epizodiškai, nei kaip kadaise seniau pilnavertiškai. Šiaip ar taip, pamačiau keletą juostų, iš kurių atrinkau penkias, apie kurias štai dalinuosi savo įspūdžius.

Šaltasis karas

Atlėkiau į Forum Cinemas ir Scanoramą iš viso festivaliui nepasiruošęs. Kodėl? Nepradėsiu pasakoti, tačiau į „Šaltąjį karą“ ėjau tik dėl to, jog nugirdau, kad „pirmoje salėje sold-outas“. Prieš filmą festivalio Mama ir nuostabioji Neringa Arlickaitė retoriškai pasakė, kad „turbūt nėra šioje salėje nežinančio kas yra Pawelas Pawlikowskis“. Taip, būtent tas vienintelis atsilupėlis buvau aš, nors paradoksalu – juostą „Ida“, kas be ko, žinojęs.

„Šaltasis karas“ – tai tokio tipo juosta, kokios gal apskritai nebuvau regėjęs ir į kurios seansą, ačiū likimui, atsitiktinai patekau. Jos pavadinimas iššaukia tiesioginę ir, tuo pačiu, netiesioginę konfrontacijas, mat joje nagrinėjama tokia visus jungianti tema, kaip fatališka, karšta ir besąlyginė meilė. Meilė, kurią skaldo ir likimas, ir atstumai, ir istoriniai įvykiai, bei galų gale, pačių įsimylėjėlių silpnybės, skirtumai ar, bendrai paėmus, charakterio bruožai. Ją skaldo, tačiau neįveikia niekas.

Visas šis jausmų, aistros ir emocijų karnavalas nuspalvinamas juodai baltu film-noir estetikos koloritu, apipurškiamas raiškiausios ir tiesiog skoningos muzikos fontanais. Istorija ir siužetas mėtomi, vėtomi po įvairiausius Europos miestus, jos laikmečius, bei istorinius įvykius. O lenkiška kalba – tik dar viena iš tūkstančio įmantrybių, kurios padaro šią juostą viena iš pačių subtiliausių šių laikų dramų apie du žmones ir vieną jausmą. Jausmą, kurio nepalaidoja net mirtis.

Ekstazė

Apimtas lyriškos euforijos nuo filmo „Šaltasis karas“, per daug nemąstęs ir neskaitęs anotacijos – stvėriau iškart po jo ėjusį, sekantį pirmosios salės kino seansą – „Ekstazė“. Bendras Prancūzijos ir Belgijos nepriklausomos kino pramonės juodasis perlas, kurį pastatė Gasparas Noé. Ir juosta – visiškas kontrastas prieš tai ėjusiai. Absoliučiai viskuo. Pradedant pagrindine tema ar mintim, baigiant tuo, kaip ji susukta, kokia yra jos atmosfera, vystymas ir apogėjaus jausmas pažiūrėjus.

Jei trumpai kas kame yra filme, tai čia pasakojama, kaip jaunų, profesionalių šiuolaikinio šokio trupės šokėjų, po repeticijos mokyklos salėje surengia vakarušką su Sangrija, krioje kažkas įmaišė… LSD. Tad ir praktiškai viskas. Daugiau galiu nieko ir nepasakoti, o tiesiog primygtinai rekomenduoju pažiūrėti šį, dar vieną velnišką, Gasparo Noé kino filmą, kurį pristatęs jaunuolis apibūdino kaip pačią geriausią kada matytą juostą.

Jei po „Šaltojo karo“ jausmas buvo, kaip minėjau, lyriškai euforiškas, tai po „Ekstazės“ – jaučiausi vėl jaunu reiveriu. Kuomet prieš ~15 metų tik per Soulseek, eDonkey ar šiaip itin geras pažintis gaudavai visokius Aphex Twin, CoH ar Dopplereffect. O visi jie ir panašūs, savo garsais ir spalvina neoniniais pustoniais nutviekstus filmo įvairiausius tamsiuosius užkaborius, kuriuose blaškosi vargšai juostos veikėjai. Makabriškai stipru, šokiruojančiai gražu ir, kas be ko, velniškai seksualu.

Šunauja

Dar vienas visiškai kitoks, lyginant su viršuje aprašytais, kino kūrinys. Gaila, kad juosta yra 2017-tų metų – ji garantuotai eitų į geriausių 10-tuką, kurį sudarinėsiu neužilgo. Kuo filmas, kurio pavadinimas toks kiek tiesmukas yra ypatingas? Juolab, itin verta pažymėti, kad tai debiutinis Ispanų režisieriaus Andréso Goteira‘os darbas.

„Šunaujoje“ rodoma daug tiesmuko smurto, bet jis čia nėra tas elementas ir absoliučiai neužgožia pagrindinės filosofiškai jautriosios filmo minties, kurią režisierius A. Goteira perteikia tiesiog stulbinamai meistriškai. O ta mintis ir yra tokia, kuri parašyta Scanoramos anotacijoje – visuomenės visuotinis emocinis atbukimas, nejautra ir empatijos išsekimas kito skausmui.

Kaip tai išpildoma juostoje? Per galybę požiūrio taškų į smurtą, pasitelkiant ir naivaus vaiko su distanciniu pultu paradigmą, ir kino teatre abejingai veiksmą stebinčio žiūrovo tašką, kol galop suvoki, kad ir TU pats esi įtrauktas į režisieriaus žaidimo lauką, ko padarinyje, bent aš pasijaučiau klaikiai nuo to klausimo „tu irgi esi prie tos šunaujos?“

Suspiria (2018)

Velniškai, nepamatuojamai ir visaip kitaip daug tikėjausi iš šios juostos. Kodėl? Nes 1977 metų, pirminio pastatymo, to paties pavadinimo, Italų režisieriaus Dario Argento juosta yra laikoma viena iš horror kino žanro etalonų. Tačiau nebuvau šio pastatymo matęs ir nėjau žiūrėti – norėjosi pamatyti naująjį variantą, nežinant apie istoriją nič nieko.

Kodėl būtent naują versiją, o ne klasikinį imti norėjau? Be to, kad ruošiuosi 2018-tų metų suvestinių topui, dar buvo keli tokie akstinai, kaip tai, jog juostos muzikiniu fonu rūpinosi ne bet kas, o pats Thomas Yorke‘as iš Radiohead. Tada, joje net tris vaidmenis apsiėmė įkūnyti charizmatiškoji Tilda Swinton. O ir režisierius Luca Guadagnino man užsirekomendavo su praeitamečiu „Vadink mane savo vardu“ kino filmu. Visa tai, atrodė, kad garantuos tiesiog magiškai gerą 2,5 valandų laiką kino seanse.

Tačiau. Tai buvo ne visiškai mano tipo kino juosta. Visgi, jei siaubo filmas, man jis turi būti arba psichologinis, arba groteskiškas, arba juokingas. Prie psichologinių priskirčiau „Avinėlių tylėjimą“, prie grotestiškų priskirčiau „Hellraiser“ senąją-klasikinę seriją, o prie juokingų – „Evil Dead“ trilogiją. Gi „Suspirijoje“, taip, buvo ir grotesko, taip, buvo ir subtilios bei itin išjaustos vaidybos ir, kas be ko, muzika kūrė mistikos atmosferą tiesiog magiškai. Tačiau po seanso tiesiog nesijaučiau iš jo su savimi kažką itin daug išsinešęs ar gavęs.

Limonadas

“Ar nutuoki kiek žmonių, kurie nekenčia Amerikos, nori joje gyventi? Ir kodėl? Todėl, kad tai yra PUIKI ŠALIS!“ – taip sako filmo vienas iš kelių blogųjų juostos veikėjų, kuomet emigrantė iš Rumunijos, vardu Mara, yra prievartaujama mašinos imigracijos tarnybos klerko. Tad, taip, tai filmas ne iš lengvųjų ir imantis kur kas plačiau, nei tiesiog būtų dar viena juosta apraudanti „vargšą“ emigrantą, kuris veržiasi į svečią šalį, kad čia kitų sąskaita prakustų.

Tokį „nelaimėlį“, šalys į kurias jis veržiasi, įsivaizduoja it parazitą, greitai plintantį virusą ar tiesiog opą, kurią geriausia būtų tiesiog išpjauti. Ar dar geriau – nuo jo prevenciškai siena atsitverti. Ši juosta yra viena iš tų, kuri atvaizduoja kokie būna skaudūs ir negailestingi tų žmonių likimai, jo vingiai, siekiant išsvajoto tikslo, kuris miražo pavidalu šviečiasi užrašu kaip „Geresnis gyvenimas“.

Pagrindinė mintis juostos, kad kartais ar verta mokėti TIEK už tą sidabrinę ar stiklo svajonę? Svajonę, kuri dažnai ir telieka miražu, kol galop lieki prie suskilusios geldos ar dar blogiau, kaip juostos herojai – sudaužytu likimu. Verta ją pažiūrėti ne vienam mūsų Tautos jaunam piliečiui, tik deja, jis to, matomai, nepadarys.