Tai ne blockbusterių sąrašas. Ir juostos čia be Oskarų, pastaruoju metu, nagrinėjamų klišinių temų. Filmai šiame sąraše yra kur kas subtilesni, gražesni ir, mano subjektyvia nuomone, įdomesni bei geresni. Sąrašas – eklektiškas, nes yra čia ir komedijų, ir siurealizmo, ir absurdo, ir muzikos, ir, kas be ko, dramų. Skaitykit trumpas anotacijas – netingėkit. O jei tingite – spauskite „play“ ikoną ant video anonso ir atsirinkite sau tinkamą(-us) filmą(-us).

„Leave No Trace“

Istorija apie tėvą ir dukrą, kurie gyvena Portlendo miškuose, savo susikurtoje varganoje pašiūrėje iki kol įvyksta klaida – Tomą (jaunoji aktorė Thomasina H. McKenzie) netikėtai pastebi mišku bėgiojantis žmogus, ko padarinyje juos atseka spec. tarnybos. Iš pradžių jie atskiriami, o vėliau apgyvendinami pas miškininką, užsiimantį Kalėdinių eglučių verslu. Čia ir pradeda megztis konfliktas, kuomet mergaitei pradeda patikti sociali gyvenimo aplinka, o jos tėvui Vilui (akt. Benas Fosteris) – karo veteranui, dėl psichinių traumų tai yra tiesiog neįmanoma. Ir jie vėl bėga. Tik ar įmanoma pabėgti abiems, kai kitas to nenori? Atsakymas – intravertiškoje ir puikia pagr. aktorių vaidyba įprasmintoje juostoje.

„Isle of Dogs“

Esu Weso Andersono talento gerbėjas, tačiau bijojau žiūrėti šį kino filmą. O be reikalo, nes Wesas juo tik dar kartą patvirtino savo kaip aukščiausios prabos įvairiapusio talento meistro jam priskiriamą titulą. Bijojau, nes maniau, kad iš filmo te gausiu keistą eksperimentą, be tik jam būdingo rafinuotumo. Gi gavosi priešingai – tai viena geriausių metų juostų ir įrodymas, kad W. Andersonui paklūsta bet kokia forma, pasiekti įspūdingam turiniui. Ir iš tikro nematau prasmės pasakoti apie ką šis filmas – esmė, kad jis yra visiškai andersoniškas ir kam patinka kiti šio kūrėjo darbai ir stilius – stverkit ir kaifuokit! Be baimės.

„Sorry to Bother You“

Labai keista kino juosta, ar kitaip – ne mano espresso puodelis. Mėgstu gerti dvigubą, kartais trigubą espresso, bet čia tos kavos man buvo karčiai per daug. Tačiau, vienok, juosta savo absurdo fantasmagorišku simbolizmu ir siužetu, bei nagrinėjama plačiausia įvairiausių klausimų palete kaip rasizmo, globalizacijos, socialinės atskirties, nelygybės ir pan., – abejingu palikti negali. Bėda tik ta, kad po filmo, kai jis toks „kreizi“ reikėjo skaityti kaip, kas, kodėl, apie ką ir vardan ko viskas jame. O to daryti, bent aš, nemėgstu.

„Hearts Beat Loud“

Viena iš pačių šilčiausių, šviesiausių ir nostalgiškai sentimentaliausių juostų, kiek esu regėjęs per pastaruosius keletą metų. Dar viena istorija apie tėvo ir dukros santykius. Tik šį sykį juosta nebe intravertiška, kaip „Leave No Trace“, o labai nuotaikinga, mat jos esmė yra muzika ir jos geros, smagios juostoje yra tiesiog apstu. Kaip ir mergaitiškos meilės, amžinojo tėviškojo tragizmo (kuomet įžvelgęs pas savo vaiką spinduliuojantį talentą – niekaip negali jo įtikinti siekti būtent jo), bei vinilai, krizenti verčiantys pokalbiai bare apie Woodstocke rūkomus „marihuanos medžius“ jaunystėje ir t.t., ir pan.

„Black ‘47“

Bendras Airijos ir Liuksemburgo valstybių kino produkcijos filmas, kuris, bent mane, tiesiog prikaustė prie leptopo ekrano. Juostos siužetas vystomas 1847-jų Airijoje, juodžiausio, šios šalies istorijoje, bado periodo metu. Filmas yra apie airių dezertyrą ir jo kerštą. Apie karį, kuris pabėgo iš tarnybos Britų armijoje, tam kad grįžtų pas savo šeimą, tačiau randa vietoje to visus artimuosius mirusius nuo bado arba pakartus britų. Pakerėjo mane itin realistiškai juostoje perteikta, autentiška to meto Airija – jos aplinka, net kalba filme vietos gyventojų yra archajiška airiška. O ir visa kita yra tiesiog puiku filme – tiek aktorių vaidyba, tiek kinematografija, tiek charizmatiški personažai, tiek galų gale pati istorija, siužetas ir pats finalas.

„10×10“

Tie kam patinka įtempti psichologiniai trileriai, tie su šiuo filmu tikrai turėtų neprašauti. Siužetas juostos pasakoja apie tai, kaip mašinų stovėjimo aikštelėje, vidury baltos dienos maniako pagrobiama moteris. Jis ją uždaro į celę, kuri yra jo prabangiuose namuose ir… Vos ne pusę filmo, kas kartą užeidamas, klausia jos „Koks tavo vardas?“ Finale juostos išvystomas rimtas filosofinis naratyvas, kuris neduoda ramybės dar ilgą laiką po filmo peržiūros. Kas įdomiausia, tas iškeliamas filosofinis klausimas suriša tiek „maniaką“ tiek „auką“ taip, kad tiek vienas, tiek kitas tampa vienas kitam maniaku ir auka.

„The Rider“

Kuomet meninis filmas atrodo kaip dokumentinis. Juosta nukelia į Amerikos rezervato provinciją Dakotoje, kurioje tikras vyras yra tas, kuris moka jodinėti arklius, o ne turi kietą motociklą ar BMW. Joje pasakojama apie rodeo raitelį, kuris po praskeltos kaukolės – nebegali grįžti ten, kur yra jo kūnas, kraujas ir siela. Filmas šis yra nuogai intymus ir velniškai natūralus. Jame nėra dramatiškumų, patoso, heroiškumo, kažkokių super charizmatiškų personažų, rafinuotų dialogų ar dar ko, kas būdinga įprastam filmui. Vieniems jis gali prailgti, kitus palikti be žado. Bet žiūrėti, mano nuomone – daugiau nei verta.

„First Reformed“

„You want it darker? I am ready, my Lord.“ – bežiūrint šį kino filmą sukosi mintyse Leonardo Coheno, atsisveikinimo su pasauliu, dainos eilutė. Tamsi, niūri ir aštri istorija, kurioje pasakojama apie jaunąjį, depresijos kamuojamą pastorių, kurį įtaigiai suvaidino Ethanas Hawkas. Nemanau, kad toliau verta pasakoti juostos plotmę. Geriau, galima nusakyti, jog ji dar be to yra šiek tiek siurreali, joje, kaip tokiems kino kūriniams būdinga, iškeliami ne vieną iš mūsų liečiantys amžinieji vidiniai konfliktai. O (nežinau ar) geriausia tame, kad ši juosta, manau, labai patiks ir stipriai nusistačiusiems prieš religingumą ar apskritai tikėjimą Dievu.

„Boundaries“

Šis kino filmas man pasirodė kiek prieštaringas, ta prasme, kaip jį vertinti. Iš vienos pusės tai tikrai labai jauki, rafinuota ir humoristiška juosta. Kurioje vaidina krūva gerų aktorių, kurie išpildo scenaristų sukurtus, smagius ir charizmatiškus personažus. Tačiau pati juosta kelia prieštaringus jausmus, mat joje man užkliuvo panaudotas per dėm didelis ir nenatūralus sentimentalumas, kurį sukurdavo kartais kiek kvailoki dialogai, siužeto vingiai, įvairios filmo situacijos. Bet, nepaisant to, „Boundaries“ garantuotai suveiks kiekvienam tada, kai tiesiog norisi smagaus, jaukaus ir neįpareigojančio laiko praleidimo bei pozityvios emocijos.

„The Kindergarten Teacher“

Nepamenu kada paskutinį sykį buvau žiūrėjęs filmą, kuris manęs taip ilgai, po peržiūros, nepaleistų. Ar tai metų filmas, kol kas dar nežinau, bet į trejetą geriausių – drąsiai, be konkurencijos. Kas įdomiausia, nemėgstu žiūrėti juostų, kurios sukasi apie moterį. Bet čia ir yra visas filmo fokusas, kad realiai tai nėra istorija apie moterį ar, tiksliau, darželio auklėtoją. Tai juosta apie žmogų ir jo santykį su pasauliu. Kuomet emocionaliai nuogas, nemeluojantis ir poetiškasis vaikas yra refleksija jį globojančios auklėtos to kas jo laukia ateityje. Kuomet tas vaikiškai tiesmukiškasis „aš“ tuo pačiu yra ir pasaulio refleksija jo auklėtojos tragizmui išryškinti. Ir, galop, kuomet juostos finalas parodo beviltiškumo pasiekiamą apogėjų, kaip simbolis nepavaldžiam likimo tragizmui – ciniškas nokautas to visiškai nesitikint. Po juostos karčiai suvoki, kad būtent taip ir sukasi uždaras egzistencijos gyvenimo ratas planetoje vardu žemė. Bene kiekvienam iš mūsų.