Elektroninės muzikos kūrėjas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, didžėjus ir, kaip pats teigia, moksliukas Alex Braga žinomas dėl savo holistinio požiūrio į muziką, kūrybos sektorių bei darnią ateitį. Jo energija ir talentas jau kurį laiką nukreipti į naują sritį, į nedidelę „revoliuciją“ elektroninės muzikos atlikėjų pasaulyje. Kartu su Romos Tre universitetu, Braga vysto bei testuoja pirmąjį pasaulyje dirbtinės muzikos intelektą.
A.M.I. (arba „artificial music intelligence“) skirtas „nulaužti“ bet kurio muzikanto ir bet kurio muzikinio instrumento improvizacijos „kodą” realiu laiku, vos po 100 sugrotų natų. Anot idėjos autoriaus, technologija padės elektroninės muzikos atlikėjams tapti „ateities dirigentais“, laisviau improvizuoti „gyvų“ pasirodymų metu ir greičiau kurti studijoje.
https://www.youtube.com/watch?v=FUPfhtTnt7M
A.M.I. jau galima išvysti ant scenos, pasirodymuose, kuriuose Braga improvizuoja kartu su geriausiais šių laikų pianistais, tokiais kaip Danillo Rea ar Francesco Tristano. Vienas iš turo koncertų spalio 12-ąją įvyks A.M.I. gimtinėje, „Maker Faire Rome – European Edition” atidarymo konferencijoje.
Tad kaip dirbtinės muzikos intelektas veikia? Kaip menininkui kilo mintis išmėginti jėgas iš pirmo žvilgsnio „sausoje“ mokslo srityje? Kaip A.M.I. padės pasiekti vieną iš pagrindinių Bragos asmeninių tikslų – kurti harmoniją aplink save? „Nors skamba sudėtingai, iš tikrųjų viskas labai paprasta ir smagu,” tuo mane patikino Alex Braga, dar prieš pradedant interviu.
Pradėkime nuo to, jog tu dirbi su daugybe projektų ir skirtingų medijų, tačiau viena forma, kurios niekad nepaleidi, yra muzika: tad kada ir kaip pradėjai ją kurti?
Kai buvau dvylikos, visi mano draugai jau turėjo kompiuterius ir galėjo žaisti video žaidimus, tik aš ne. Todėl pradėjau maldauti tėvų, kad ir man nupirktų kompiuterį. Mano tėvai manė, jog sūnui būtų žymiai naudingiau leisti laiką praktikuojantis groti kokiu nors muzikos instrumentu. Todėl jie iškėlė sąlygą: aš privalau išsirinkti instrumentą, kuriuo grosiu, ir tik tada jie man nupirks kompiuterį.
Aš pasirinkau gitarą.
Mano mama buvo išties protinga, nes tada, kai pagaliau gavau kompiuterį, jau nebenorėjau žaisti jokių video žaidimų. Kompiuteris, kaip ir gitara, tapo instrumentais muzikos kūrimui.
Ar tada jau matei save kaip ateities muzikantą, didžėjų, o gal šiuolaikinio meno kūrėją?
Na, aš manau, kad niekas niekada nemato savęs kaip šiuolaikinio meno kūrėjo, net jei juda ta linkme. Viskas, ko aš norėjau, buvo groti roko grupėje! Mano plaukai buvo mėlyni, po to žali, tada įvairiausių spalvų, aš grojau gitara, rašiau indie psycho rock ir buvau rimtai įsitraukęs į šią sritį. Tačiau, nors rokas man visąlaik išliko artimas, ir kai dainuoju duše, aš tikrai neplėšiu šiuolaikinės elektroninės muzikos, gana anksti supratau, jog roko muzikoje viskas jau yra pasakyta. Žymiai geresni kūrėjai tai padarė anksčiau nei aš.
Pradėjau klausti savęs, ką turėčiau daryti, kad pakeisčiau žaidimo taisykles. Koks gi tas ateities kelias? Didžėjavimas? Tikrai ne! Tai žiauriai nuobodu… tu paspaudi mygtuką, matai, kaip žmonės aplink šoka, o tu, deja, nesi tarp jų. Tikrai ne pats smagiausias dalykas muzikantui, kuris nori atiduoti save, savo prakaitą, savo mintis, savo sielą būdamas ant scenos.
Nuskambės savanaudiškai, bet turbūt aš tiesiog nemėgstu būti kritikuojamas ar su kuo nors lyginamas. Taigi, jei iki šiol niekas neimprovizavo nuo scenos pasitelkęs dirbtinį intelektą – štai ir aš, čia mano kelias.
Kone visi tavo projektai koncentruojasi ties darniu vystymųsi – ekologija, gamta, harmonija… Kaip tu atradai šią temą?
Muzika paskatino visus mano interesus – norą kurti darną, holistinį požiūrį į pasaulį ir t.t. Manau, kad muzika labai panaši į meditaciją tuo, jog ilgai praktikuodamas ją gali pasiekti kitą sąmonės lygį. Muzika yra tas vienintelis kodas, kuris pats iš savęs kuria harmoniją, tai gryna intencija kalbėti siela-sielai.
Aš netikiu, kad įmanoma sėkmingai kovoti už tropinių miškų išsaugojimą ar išties gerbti gamtą, jei nebandai kurti harmonijos savyje ir aplink save. Todėl aš taip pat domiuosi ekologišku maistu, bangletėmis, mėgstu gaminti, auginuosi sau daržoves… Tai yra integralios sistemos dalys, jos turi veikti kartu. Šie žodžiai gali atrodyti nuobodūs, bet gyvenimas žymiai įdomesnis, patikėk!
https://www.youtube.com/watch?time_continue=00&v=K6HdB3grFGQ
Tavo dabartinis projektas, dirbtinis muzikos intelektas, skamba kaip labai sudėtinga programa. Kaip jis veikia ir kiek laiko užtruko išvystyti technologiją?
Viskas žymiai paprasčiau nei skamba: dirbtinės muzikos intelektas (toliau A.M.I., red. past.) kaip tik padeda muzikos atlikėjams grįžti prie šaknų, kai visi galėjo be baimės improvizuoti kartu, nesvarbu, kokiu instrumentu grojo. Atsiradus elektroninei muzikai, improvizuoti tapo sudėtingiau. Elektroninės muzikos atlikimo kultūra, kokią šiuo metu turime, iškėlė į priekį išankstinį planavimą ir pasiruošimą. Todėl A.M.I. grąžina nuotykį į pasirodymą, leisdama elektroninės muzikos atlikėjui improvizuoti lygiai taip pat paprastai, kaip tai daro gyvos muzikos atlikėjas. Aišku, technologija dar nėra iki galo išvystyta, tačiau pirmasis programos leidimas buvo sukurtas per šešis-aštuonis mėnesius ir naudodamiesi juo jau galime daryti pirmasias demonstracijas.
Šiuo metu A.M.I. pasirodymas susideda iš manęs, kaip elektroninės muzikos kūrėjo, mano instrumentų ir A.M.I. vienoje scenos pusėje ir pianino bei pianisto kitoje scenos pusėje. Mus skiria milžiniška video projekcija.
Pianistas pradeda groti tai, ką nori. Aš nežinau ką ir man nereikia žinoti, nes tai ir yra mūsų pasirodymo „vinis“. Po 100 natų, A.M.I. nulaužia melodijos kodą. Aš gaunu neribotą informacijos kiekį – numatytas/numanomas natas. Tampu tarytum ateities orkestro dirigentu: galiu priskirti midi natas kitiems instrumentams bei kurti elektroninę orkestruotę realiu laiku, t.y. tuo pat metu, kol pianistas groja.
Jei jis sustoja, mano virtualus muzikantas sustoja, jei jis pakeičia aukštį ar greitį, mes keičiamės kartu… Jausmas toks lyg būtume džiazo klube trisdešimtaisiais. Be to, visos jo natos vienoje pusėje generuoja vizualizaciją. Mano natos, iš kitos pusės, kuria kitą kelią. Linijoms susijungus, atsiranda nauji vaizdai, kurie tiesiogiai parodo, kaip žmogiškasis indėlis ir dirbtinio intelekto indėlis gali puikiai veikti kartu ir kurti balansą.
Turbūt tai veda prie kito mano klausimo: kaip dirbtinės muzikos intelektas gali pakeisti nusistovėjusias kūrybos sąlygas muzikantams?
Tarkime, esi prodiuseris, aranžuočių kūrėjas, kompozitorius. Turi kūrinio pradžią, bet tau reikia orkestruotės. Mušamųjų, styginių, pučiamųjų…sintezatorių. Ką paprastai darai? Visąlaik grįžti į pradžią: klausai savo melodijos ir lipdai kūrinį po truputį. Pridedi mušamuosius, tikrini ar jie tinka ar ne, jei netinka, perdarai. Pereini prie styginių, bet tai — polifoninė orkestruotė, jai skiri daug laiko. Tada keliauji toliau… Taip atrodo įprastas muzikos kūrimo procesas. Su mūsų algoritmu, tu tiesiog vystai savo pirmąją temą, kol A.M.I. komponuoja tau visa kita. Girdėdamas tai realiu metu gali fokusuotis ties savo pirmosios temos plėtote.
Kalbant apie „gyvą“ pasirodymą… Na, kai esi elektroninės muzikos atlikėjas, tau tenka vienu metu kontroliuoti labai daug – melodijas, tinklelius, aukštumą ir taip toliau. Todėl lengva „susimauti“, jei „gyvos“ muzikos atlikėjas, kuris kartu su tavimi yra ant scenos, pradeda per daug improvizuoti. A.M.I. išsprendžia šią problemą.
Esi pabrėžęs, kad niekada nestudijavai ir nedirbai nieko, susijusio su robotika. Kaip tada tau išvis kilo mintis kurti dirbtinį muzikos intelektą?
Dirbtinį intelektą visad laikiau vienu iš labiausiai pažengusių įrankių, kurie padės įgyvendinti darnios ateities konceptą. Todėl naršydamas internete, vis negalėjau patikėti, kokia daugybė žmonių galvoja, jog dirbtinis intelektas užvaldys žmoniją, sakykime, kokiais nors 2035-aisiais. Jų raginimai sustabdyti technologijos vystymąsi man atrodė panašūs į pasiūlymus uždrausti kūjus, nes kūju galima užmušti žmogų.
Mes turime suprasti, kad tai žmonės naudoja mašinas kaip ginklus, o ne mašinos staiga sugalvoja tapti ginklais. Norėjau parodyti, kad dirbtinis intelektas nėra skirtas pavergti žmoniją artimiausioje ateityje: žmogus ir mašina gali veikti kartu, peržengti ribas, kurių žmogus vienas negalėtų peržengti lygiai taip pat, kaip pati iš savęs to negalėtų padaryti technologija. Taip kilo idėja sukurti dirbtinį intelektą, galintį iškoduoti bet kokį improvizacijos modelį ant scenos realiu laiku.
Savo idėją aprašiau laiške, kurį išsiunčiau keliems Italijos universitetams. Prisipažinau, jog esu menininkas, kodų nerašau, bet „užuodžiu“, kad ši idėja gali būti naudinga ateityje. Laiško pabaigoje paklausiau, ar mano vizija yra iš mokslinės fantastikos srities, ar tai realus dalykas, kurį galima įgyvendinti.
Kai kurie universitetai atrašė, jog ši vizija – mokslinė fantastika, kiti išvis nieko neatsakė, ir tik viena institucija, tai yra Romos Tre universitetas, norėjo tapti partneriais bei vystyti technologiją. Taip profesoriai Francesco Riganti, Antonino Laudani ir Alessandro Salvini tapo mano sielos draugais, kuriančiais naują, organišką instrumentą muzikantams.
Kiek kartų su A.M.I. jau pasirodei ant scenos?
Iš viso turėjau apie dešimt koncertų su pianistu-improvizatoriumi Danilo Rea. Tam, kad būtų lengviau suprasti, kokio lygio profesionalas yra Danilo, galiu paminėti, jog jis grojo su tokiu grand‘u, kaip Chet Baker . Rugpjūčio pabaigoje Pompidou centre Paryžiuje debiutavau su šių laikų pianistu-superžvaigžde iš Liuksemburgo Francesco Tristano, kuris žinomas tiek dėl savo klasikinių darbų, tiek dėl išskirtinio techno stiliaus. Rugsėjo pabaigoje kartu grosime Palazzo Vecchio Florencijoje, o tada „Maker Faire Rome” atidarymo konferencijoje, kuri vyks spalio 12 d. Tai bus vienintelis mano ir Francesco koncertas „Maker Faire Rome“ renginyje, kitų festivalio pasirodymų metu man padės jauni pianistai iš prestižinės meno konservatorijos — Nacionalinės Sesilijos muzikos akademijos – tapusios projekto partneriams tam, kad studentai galėtų pažinti dirbtinį intelektą kaip naują muzikos instrumentą.
Ar tai pirmasis kartas, kai dalyvausi „Maker Faire Rome“?
Taip, ir man garbė dalyvauti renginyje pristatant čia gimusį projektą, kurį išvystė Romos Tre universitetas, ir kurį maloniai sutinka tiek Italijos, tiek ir užsienio publikos. Tokio tipo projektai dažniausiai įgyvendinami didžiosiose sostinėse: Paryžiuje, Berlyne. Iki šiol paprasti žmonės kaip aš, netikėjo galį kažką panašaus vystyti čia. Jautėmės taip lyg neturėtume pakankamai kompetencijos, norėdami išmėginti sėkmę, turėjome palikti šeimą, vykti į užsienį. Šiuo metu Italija išgyvena krizę, lydimą žemo savivertės jausmo, todėl be galo svarbu parodyti, jog čia, savo namuose, vis dar galime sukurti kažką naujo ir išskirtinio.
Be to, „Maker Faire“ yra fantastiškas renginys. Praeitais metais lankiausi festivalyje tiesiog vedinas smalsumo. Šiemet grįžtu čia su dešimčia koncertų per tris dienas, bet vis vien, jei turėsiu laisvo laiko, praleisiu jį lankydamas viską, ką renginys gali pasiūlyti. Kartais iš mažų, iš pirmo žvilgsnio tolimų dalykų, ateina didžiausias įkvėpimas.
