Tiek kalbų ir prieštaringų vertinimų, ko gero, dar nėra sulaukęs joks koncertas, kaip praeitą sekmadienį nugriaudėjęs Roger Waters „US+THEM“ šou Kaune, Žalgirio Arenoje. Žinioj, kad ne vieną išvedė į disonanso būseną per dėm prisodrintas politiniais lozungais renginio fonas, kitus nokautavo R. Waterso pasisakymai Rusijoje iš karto po koncerto Lietuvoje, dar kitiems tiesiog pritrūko subtilumo, kuo nuo seno garsėjo Pinkai. Kaip man? Dvejopi, trejopi ar joygaziminiai jausmai?

Gardi mišrainė – taip pasakysiu, toks mano įspūdis. Paveikslas toks, nes tiesiog turiu jį su kuo kontekstualiai palyginti – prieš 7 metus teko lankytis Prahoje ir stebėti to pačio Waterso tiesiog monumentalų ir fenomenalų „The Wall“ šou. Ir, nors, kaip Facebooke ne vienas teigė, kad „Gilmouras yra geriau, žymiai geriau“, aš kaip pastarojo nematęs, galiu pasakyt, kad „Siena“ buvo būtent tai ko neturėjo „US+THEM“, ar ko pastarajame buvo tiesiog per daug.

Muzikaliai Kauno koncertas – tiesiog fenomenaliai stiprus. Itin linksmai man skaitėsi komentarai, labai sumaniai teigę, jog į Lietuvą pasigroti buvo atvažiavęs Pink Floyd koverių bandas. Mandrumas tokių minties šuolių tiesiog neišpasakytas.

Atlikimas ir išpildymas muzikaliai – aukščiausioje klasėje. Labai patiko ne tik groję, bei vokalines partijas R. Watersui asistavę, ant scenos buvę, muzikantai, bet ir ypač gerą įspūdį paliko kristalais nusagstytomis, juodomis sukniomis, papuoštos dvi vokalistės. Per „The Great Gig In The Sky“, galima buvo ir pakūkčioti nuo katarsio (tas kosminis dangus!).

Ir taip, kaip ne vienam, man taipogi, pirma dalis buvo kažkas tokio. Jei koncertą reikėtų vertinti tik pagal ją, tuomet mano vertinimas būtų pažymėtas aukščiausiu matu. Vien ko vertas toks išskirtinumas, kad joje, be legendomis tapusių albumų, buvo sugriežtas ir „One Of These Days“ gabalas (ėjęs koncerte antru numeriu) iš albumo „Meddle“ (iki pilnos meilės tetrūko tik simfonijos pavadinimu „Echoes“ iš to pačio disko ir būtų buvę galima susilydyti, kaip tam T-1000 iš kino filmo „Terminator 2“).

Pirma dalis buvo paskaninta, man asmeniškai, dar vienu juodojo brangakmenio desertu – „Welcome to The Machine“, o visus kitus nuvožė, kas be ko, „Wish You Were Here“, bei „Nebūk tiesiog dar viena plyta sienoje“, kurią scenografiškai padėjo išpildyti vietiniai (lietuvių) vaikai – kas yra daroma kiekvienoje šalyje, šio turo metu.

Ir man, žinokit, ir antra dalis būtų buvusi super, tik jei, kaip minėjau, nebūčiau regėjęs Prahoje statomos ir sugriaunamos „Sienos“ ir su ja nebūčiau galėjęs koncerto palyginti. „US+THEM” užduota tema – „PRIEŠINKIS!“ Ir štai Rogeris užvežė visiems mums keletą tonų ir sunkvežimių vizualizacijų, kurioms mums reiktų priešintis.

„The Wall“ albumas yra mano, ganėtinai, painaus gyvenimo kelio garso takelis, įsigėręs į kraują dar nuo ankstyvosios paauglystės, bežiūrint be perstojo, jos metu, Alano Parkerio to paties pavadinimo kino filmą su alumi, kurį neretai paskanindavo karčios ašaros. Ir Prahos koncerte, tas visas „agitavimas“ buvo, pasakysiu, būtent, itin, itin subtilus, tuo pačiu aštriai tikslus, bei visiškai kontroliuojamai subalansuotas.

Tarkim, per „Mother“ gabalą, kuomet Watersas uždainavo lyrinę eilutę „Mama, should I trust the goverment?“ Vizualizacijose stilingu „Sienos“ šriftu pasirodė užrašas „No fucking way!“. To koncerto metu, pasitelkiant dualistiškai „žaidžiančius“ fonus – vaizdinę info ir lyricsus, bei pilnai suprantamai išnešant tokį faktą, kad „The Wall“ yra žiauriai aštrus socialinėmis temomis žaidžiantis opusas – visi protesto, ar pasipriešinti blogybėms skatinantys vaizdiniai „dalykai“, žiūrėjosi ne tai, kad natūraliai, bet tiesiog labai, labai intensyviai stipriai.

Gi „US+THEM“..? „Trump is pig!“ arba „Pigs rule the world!“ – ant kartono airozoliu išpurkštus lozungus su kiaulės galva pasipuošęs Watersas demonstravo visiems… Kaip ir Trumpą su vyrišku lytiniu organu prie lūpų vizualuose.

Kartoju, nebūčiau matęs, karšta adata į nervą badantį „The Wall“ pastatymą Prahoje – visi tie Kauno lozungai man būtų buvę kaip ir OK, nepaisant po koncerto plūdusių neigiamų nuomonių ties šiuo aspektu. Tačiau dabar? Rogeri, visi ir taip mato tai kas, juk, yra daugiau, nei akivaizdu – tiek su tuo Trumpu, tiek su tavo JAU nagrinėtais, „The Wall“ koncerte regėtais, visais tais „iBelive“, „iHate“ ir pan. baneriais. Pritrūkta idėjų? Mano atsakymas – akivaizdžiai.

Tad, kai kas jau naudota, kai kas atrodė persūdyta, kiaulė buvo per riebi, o pats Rogeris Watersas kvietęs priešintis radikaliems dešiniesiems, tarp kurių buvo aiškiai išskirtas ir Vladimiras Putinas, štai nuvykęs į Mother Russia, ten „Izvestijai“ užgiedojo priešingybę tam, ką jis koncerte lozungavo.

Ir iš to, tiesiog, tegalima susidaryti du jo „kieto protestuotojo ir kovotojo už teisingumą“ portretus. Kad arba jis ne itin gaudosi ką kalba, apie ką dainuoja, lozunguoja ir už ką kovoja. Arba tiesiog yra niekingas konformistas, kuris kaip ungurys, vyniojasi jam patogiai situacijose ir erdvėse, ko padarinyje pats tampa būtent, kad ta kiaule. Konformistine, dviveide kiaule.

„The child is grown, the dream is gone?“ – iš kultinio „Comfortably Numb“ imta eilute galima finalizuoti šį atsiliepimą. Kaip informacija, kokiu kūriniu buvo užbaigtas koncertas ir tuo, kaip pastarąsias kelias dienas, klausyti Pink Floyd man buvo kiek baugu, netgi sunku.

Faktas, kad jis politizuoja ir lozunguoja nuo seno man yra labai priimtinas, nes, manau, kad nūdieninėje geopolitinio pasaulio krizinėje situacijoje būtent ir trūksta tokių aštrių ir kietos „teisingos” pozicijos besilaikančių ir ją reiškiančių žmonių. Pasaulyje, kuriame vakarai yra minkšti, skysti ir tik atėjus į valdžią Trumpui JAV – pradėjo labiau telktis.

Tačiau šis tavo šou, Rogeri, buvo geras tik pirma dalimi ir bendrai muzikaliai imant. Už tai tau ačiū. O visa kita… Naudojami tie patys protesto baneriai kaip „Sienoje“; demonstruojami ir taip FB info sraute įgrisę Trumpo memai; bei tiesiog išvystas tavo asmeninis konformistinis charakterio bruožas po koncerto, tiesiog nužudė mano viduje tą tavimi besižavintį paauglį, kaip ne vienam koncerte dalyvavusiam tavo talento gerbėjui.