Jei penktadienio startas pas mane buvo nuo 19 val., su pirmaisiais Kamanių šilelio garsais, tai šeštadienis startavo vos ne ryte – 14:00. Ir ne Dainuvos Slėnyje, o Anykščių Kultūros Rūmuose. Ne paslaptis, kad šiemet yra švenčiamas Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metis, tad ta proga festivalyje – kaip be ypatingų svečių. Šiuo atveju ant Anykščių kultūrnamio scenos – tėvukas, kaip jį normalūs žmonės neretai krikštija – prof. Vytautas Landsbergis, kurį kalbino irgi ne bet kas, o ponas Haroldas Mackevičius.

Tai buvo mano antrasis pasimatymas su šia bene iškiliausia nūdienos Lietuvos istorine personalija. Pirmą kartą tai įvyko kuomet jis prieš keletą metų Užutrakio dvare skambino M. K. Čiurlionį, praturtindamas pasirodymą, tik jam būdingomis charizmatiškomis prakalbomis. Na, o Anykščiuose – jokios muzikos, daug įmantriausių istorijų ir, kas be ko – kaip gi be tik jam būdingo humoro.

Neįmanoma atsistebėti šio dieduko, kuriam yra 85 metai gyvybingumu, guvumu ir trykštančia gyvastimi, bei energija. Pačio Haroldo Mackevičiaus, tiesa, praktiškai ir nebuvo, nes kaip jis pats išsireiškė – „man prieš šį pokalbį patarė per daug neprisiruošti klausimų, nes jų ir nereikės“. Gi Vytautas, visiems kvatojant, tiesiog toliau tęsė dar nebaigtą istoriją, nelaukdamas, kol Haroldas užbaigs repliką. Nors ir ne sausakimša salė, tačiau visi atsistojo, tiek prezidentui užlipant ant scenos, tiek ilgais plojimais nulydėjo jį, jam ją paliekant.

Toliau sekė labai šaunaus kino filmo „Atgauti nepriklausomybę“ peržiūra. Po kurios – gyva diskusija su filmo idėjos autoriumi ir prodiuseriu Olegu Šurajevu, kurį kalbino juostoje suvaidinęs Gediminas Storpirštis. Tačiau šį vyksmą turėjau praleisti, mat juostą buvau regėjęs. Tad to padarinyje, kadangi dar ir nebuvau pusryčiavęs – misija kavinė su šaltibarščiais ir salotomis buvo tuo metu vykdoma.

Ir finale – lieka pagerbti festivalio organizatorius, kad taip sumaniai praplėtė festivalio ribas ir kaip tik įmanoma tinkamiausiai pažymėjo tuo Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų.

Dainuvos Slėnyje šeštadienis pasižymėjo tuo, kad buvo vos ne su dvigubai didesne audiencija, nei penktadienį. Labai, labai daug poezijos ir lyrikos gerbėjų. Atėjau dar prieš prasidedant muzikinei programai ir jau buvo full-house‘as. Tačiau pirmas dvi valandas man buvo nuobodoka. Ant scenos lipo, man apskritai pirmą kartą girdėti atlikėjai iš kurių vienas dar ir su muzikine fonograma pasirodė.

Tačiau įvakarėjus ant scenos, galop, pradėjo kopti vertybiniai žmonės. Pirmasis iš tokių buvo Olegas Ditkovskis. Jis pasirodė solo vaidmenyje, su akustine gitara ir, kaip pats išsireiškė, kad „turbūt jums kaip ir man, labai keista, jog aš čia esu be Nedos“. Tikrai taip, nes Olegą esu girdėjęs tiek su Aktorių Trio, tiek kaip solo, o su Neda – ne. Tad gaila. Ir jei prieš jį labai smagiai, man gimta aukštaitiška tarme, pasirodęs Andrijauskų Trio nuteikė pakilumui, tai Olegas – persmelkė gilios, tik jam būdingos, melancholijos natomis.

Ant scenos, po Olego, kopęs Gediminas Storpirštis su grupe mano iki tol nebuvo girdėtas, tad buvo įdomu. Kontrabosas, dvi akustinės gitaros ir perkusija. Gražumas paprastume – taip galima apibūdinti jo išstojimą. Tbilisio Valstybinio operos ir baleto teatro solistai žiūrėjosi linksmai. Sugiedojo ir mirtinąją klasiką pavdinimu „Kur gi tu mana Suliko“ (pamenu, kaip 5-6 klasėje ją dainuodavome per muzikos pamokas), kurios priedainį atliko Lietuviškai, ko padarinyje – griaudėjo ovacijos.

Darius Žvirblis su styginių kvartetu stebino ne tiek muzika ir atlikimu, kiek savotiškais, netradiciniais lyricsais. Vyravo tokie žodžiai dainose kaip porno, Ferrari ir pan. Ne, gėlytės, obuoliai ir smilgelių varpos čia jum!

Prasitarta buvo, kad apie pasirodymą su styginiais Darius svajojo jau kokius 10 metų. Ko padarinyje, trys tokios, galima pavadinti, išskirtinės pasirodymo paradigmos, kaip netradiciniai žodžiai, savitumu alsuojančios melodijos, bei lyriškos aranžuotės pagimdė ne tik gardų, bet ir brandų, bei rūpestingai išnešiotą vaisių.

Ir ką gi, vakaro kulminacija su teatralizuota Aistės Smilgevičiūtės ir grupės Skylė koncertinė programa „Broliai“, kurią praturtino išskirtiniai šviesų ir vaizdo projekcijų sprendimai. Tai ko visi labiausiai laukė. Ir laukė ilgai, mat tokios pauzės tarp pasirodymų, nebuvo po jokių atlikėjų. Jos metu Raminta Naujanytė Bjelle netgi užgiedojo Vytauto Kernagio dainą. Tokią, kurios, kas geriausia, aš nežinojau, tačiau kartu su ja unisonu priedainį dainavę festivalio lankytojai – žinojo beveik visi. Iš ties šiltas momentas.

„Brolių“ programą jau buvau girdėjęs, kaip ir ne kartą dalyvavęs jų proginiuose lygiadienių ir pan. koncertuose. Tačiau, Aistės Smilgevičiūtės subtilus vokalas ir Roko Radzevičiaus kūrybinė charizma bei bendras Skylės grupės skambesio tandemas – net ir po daugybės kartų – manyje vis dar suveikia. Ir nors, mestelsiu dabar akmenį, man kaip fotografavusiam – žadėtos „išskirtinės šviesos“ buvo netgi skurdesnės, nei prieš tai grojusių atlikėjų metu, tačiau, toli gražu, ne jos čia pagrindinį vaidmenį žaidė.

Apibendrintai galima teigti, kad šis festivalis – atradimų festivalis. Krūva pirmų kartų, keli kietai sugroję klasikai, išvysta ilgą laiką norėta mano pamatyti grupė ir galop, kaip gi be niekur kitur, jokiame kitame renginyje nepatiriamos gyvastingos atmosferos. Dar kartą norisi pagirti organizatorius už festivalio žengimą į platesnį lygį su ypatingais svečiais (turiu omenyje Vytautą Landsbergį) bei lauksiu kitą kartą vėl kokio nors šilto kino filmo su kūrybinės komandos diskusijomis.

Buvo gera, įdomu, turtinga ir gyva.