Po praeitos tuščios vasaros (o ir ši buvo tokia pati) – galop aplankiau atviro oro muzikos festivalį. 2016-tais Purpuriniame vakare lankiausi pirmą kartą ir vyksmas taip apžavėjo, jog nebuvo abejonių, kad ankščiau ar vėliau bus kartojamas. Kodėl? Galybėje aspektų tai reflektavosi. Pirmiausia – tai atmosferoje, kuri pasižymėjo lengvumu, gaivumu, pozityvumu ir pan. Antra, kas įdomiausia – tai muzikinė pusė – labai ji patiko. Kaip buvo šį sykį? Žinokite, dar geriau. Tad, nebetuščiažodžiauju…

Jei pirmą kartą lankantis, labiausiai apžavėjo, minėta, atmosfera, tai šį sykį, kaip tą jau patyrus, ji nebestebino. Nors… Ji buvo dar smagesnė. Kiek daug vaikiukų! Prie scenos malėsi jų kokie 5 tuzinai ir ne tik malėsi, bet šėliojo su tėveliais, kurie, beje, pasižymėjo tuo, kad buvo kur kas jaunesni už mane.

Toks įdomus išskirtinumas, kad Purpurinis vakaras – tai jaunai iškeptų šeimynėlių festivalis, tad tame ir tas pozityvumas. Nesumeluoto gėrio aureolė, kuri ne kaip kituose festuose – nėra alkoholio ar ten kokiu marichuanos dūmu pasiekiama – a la positive rastaman vibrations… Purpuriniame vakare – jokio veidmainiavimo.

Penktadienis pas mane buvo „vienos grupės“ prioriteto diena. Tačiau netikėtai tapo visų trijų, mat kiti du grupsai nors ir buvo regėti seniau, tačiau, ko gero, iš serijos, ne ta koja nubudus ar nusiteikimu suklausyti. Ko padarinyje, ne tai, kad pakeičiau kardinaliai apie juos nuomonę, o tiesiog taip mėgavausi jų šou, lyg vaikas krykštaujantis gavęs naują žaislą. Gi, ta „vieno prioriteto grupė“ buvo Kamanių šilelis, tad nuo jos ir pradėkime.

Visiškai nežinojau ką gausiu iš jų gyvo išstojimo (nežiūrėjau prieš tai youtube įrašų). Mat Kamanių šilelis yra duetas – tai Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas, o studijiniame įraše, pasitelkiant technikos magijas jie skamba it kokių 10 žmonių ansamblis. Na, ir maniau, kad jų gyvas pasirodymas bus romus, minimalistinis indie-folk su kokia nors perkusija ir viena, kita gitara. Tačiau! Klausiau iš pradžių atsilošęs iš nuostabos, o po to prie scenos tarp šėliojančių vaikelių linguodamas (kas, kad su foto aparatu karts nuo karto darbo pareigą atlikdamas).

Dviejų žmonių orkestro šou – taip galima apibūdinti galop mano išvystąjį Kamanių šilelio pasirodymą. Lūkesčiai buvo pranokti su kaupu. Nuo, kaip Kamilė išsireiškė, folk-techno su dambreliu, iki subtilios lyrikos, rokenrolo šėlsmo ir elektroninių variacijų. K. Gudmonaitė ne tik dainavo giedrai, bet ir buvo įvaldžiusi mušamuosius, klavišinius, bei minėtą elektroninio pasirodymo garsyną. Gi Mantas, be elektrinės ir akustinės gitarų, bei minėto dambrelio dar bosavo ir nacionaliniu Australijos aborigenų pučiamuoju instrumentu Didžeridū.

Tikri scenos profai – taip galima būtų juos apibūdinanti, mat tiek grojaraštis buvo sudėliotas tinkama nuotaikų tėkme, tiek atlikimas išpildyti puikiai. Kamilė prasitarė, kad prieš 9 metus Purpuriniame vakare debiutavo dar būdama kaip 16 metų paauglė, bei sužinojau, kad ši porelė yra pažįstami lygiai 10 metų (vėliau vedėjas, aktorius Andrius Bialobžeskis, kas be ko, palinkėjo aniem nebetemti su atžalomis).

Tad nieko nuostabaus, kad duetas atrodė ne tik labai užtikrintai ar puikiai susigroję ir vienas kitą jaučiantys, bet ir, kaip minėjau, pasirodymą padarantys kaip itin eklektišką tiek skambesiu, tiek garsų išgavimo priemonių panaudojimu, tiek nuotaikingumu.

Sekantys ant scenos kopė praeitame PV regėti Kūjeliai. Ir va čia buvo tas mano minėtas atvejis, kai grupė susiklausė visiškai kitaip, nei buvo išgirsti pirmą kartą praeitame PV. Tuomet juos stebėjau iš tolo ir jie man pasirodė kaip kvaileliai-paaugleliai. Atrodė, kad jiems tetrūksta tik kokių skudučių, kad gautųsi paveikslas, atitrūkusių nuo girnos klapčiukų būrelis ir sugalvojusių sukurti „rokenrolo“ bandą. Šį sykį? Viskas, visas mano jų matymas ir klausymas – apsivertė aukštyn kojomis.

Nežinau jų tikslaus amžiaus, bet tai dviejų jaunų brolių – Andriaus ir Juliaus Vaicenavičių įkurta indie-folk grupė. Be jų – dar trys jauni ant scenos jiems talkino – armonikėle, bosine gitara, bandža ir mušamaisiais groję muzikantai. Ir esmė jų pasirodymo buvo paprasta – pozityvo overdozu siautėjantis rokenrolas.

Per kurį prie scenose besimalantys tėveliai, beveik užmiršdavo vaikus, o šalia jų arba ant jų pečių esantys vaikeliai buvo tarsi energetinės žiežirbos, sugeriantys ir į aplinką ištransliuojantys garso pozityvą per savo emociją, šypsenas ir nesuvaldomą, jų amžiui būdingą, judesį.

To padarinyje Kūjelių pasirodymas tapo viso festivalio geriausių ir spalvingiausių energetinių vibracijų šou. Tiesiogine to puošmena ir, pasakyčiau, atspindys ir veidas atmosferinio fono. Pafotografavęs, negalėjau ir pats hepeningui atsispirti, kaip būdamas pozityvo bomba ir šiaip negalintis be šypsenos praeiti pro kokį pyplį.

Tad ėmiau ir įsiliejau į tą šviesoje paskendusę emocijų vaivorykštę ir trypčiojau visaip kaip moku. Tūsas buvo tokio gerumo, jog maža tikrai nepasirodė! Norėjosi tik daugiau.

Na, ir galop, trečiasis itin stiprų įspūdį palikęs pasirodymas (pasirodymai, kurie man buvo neįtin – nebus apžvelgiami) buvo Andrius Kaniava ir grupė. Ir čia – tas pats atvejis, kaip su Kūjeliais. Kažkada, pamenu, buvau AK+Musė koncerte Vasaros Terasoje ir išėjau ankščiau laiko. Bei dar kažkada kažkur regėjau / girdėjau jį, bet vis neužkabindavo. Kodėl? Raukydavausi, kad A. Kaniava per daug maivosi su savo „prikimusiu balsu“ ir man tuo jis rodėsi nenatūralus, it kažką kopijuojantis.

Kas pasikeitė šį sykį? Kodėl dabar jo su grupe pasirodymas mane pakėlė nuo vejos ir vertė ne tik kilnoti galūnes, bet netgi klykčioti ir šiaip jausti tokį malonų energetinį katarsėlį,  koks būna po galingo atlikėjo ilgai laukto šou? Atsakymas – Andrių Kaniavą, jei niekas dar nepakrikštijo, tai krikštiju aš – „Lietuviškasis Tomas Waitsas“. Energetiškai stiprus, charizmatiškas, žaismingas ir tuo pačiu gilus – toks man šį sykį pasirodė A. Kaniava ir lygiai tokiais pat epitetais galiu apibūdinti jo su grupe koncertą.

Klavišiniai, akordeonas, mušamieji, elektrinė solo gitara ir pats Andrius su akustine gitara. Verta pažymėti ir tai, kad visi muzikantai AK grupėje – savo srities patys didžiausi meistrai. Tarkim elektrinę solo gitarą žviegti versdavo ne kas kitas, o kažkada, jei gerai pamenu, Bravo statulele, kaip geriausiu instrumentalistu apdovanotas Aleksandras Ten. O mušamaisiais grojo, praeitamet savitą solo albumą išleidęs, ilgametis BIX perkusinininkas, Gintautas Gascevičius.

Jei Kūjeliai spinduliavo visomis, kokiomis tik įmanoma, spalvų energetinėmis žiežirbomis, taip kurdami, kaip jaunimas išsireiškia tūsą, tai A. Kaniava kūrė šventę širdžiai ir sielai. Buvo atliekami, tarsi Lietuviškieji romansai, kurie vertė užsimerkti ir iškėlus link dangaus su žvaigždėmis rankas, linguoti it unguriu minčių vandenyno džiunglėse.

Garsas su lyriška gaida balse vertė jausti malonų jaudulį krūtinėje, o sielą virpėti nuo gilaus džiaugsmo. Maestro – taip nuo šiol vadinsiu Andrių Kaniavą, kuriam po jo pasirodymo dar ilgai kaukė publika „PA-KAR-TOT!“

Galop, festivalio penktadienio vakarą uždarė Antikvariniai Kašpirovskio dantys, bet po tokio gilaus ir širdingo A. Kaniavos jau nebesinorėjo nieko ir tik einant link išsikviesto taxi, atsigręžiau, kai išgirdau, kaip publika pradėjau staugti, kai banda užtriūbijo „Venesuelą“.

… tęsinys apie šeštadienį – greit!