Kiekvienais metais užsibrėžiu, ką būtinai noriu išvysti, bet kokia kaina. Tarkim, praeitamet, tai buvo Nick Cave and The Bad Seeds, dėl kurių koncerto nusibeldžiau net į patį Nottinghamą, Angliją. Gi šiemet, tų koncertų yra užderėję kaip kokosų Afrikoje: pamatyti Varšuvoje legendos ir šiaip gamtos išdaiga The Rolling Stones, Kaune neužilgo laukia Pink Floyd genijaus Rogerio Waterso mega šou. Tačiau už viską labiausiai šiemet norėjau išvysti GNR. Ypač, kai praeitamet nesigavo to padaryti ir kai jie taip sensacingai atsikūrė.

Talino koncertą iškeičiau į Andriaus Mamontovo simfoninę „Naktį“ ir už savikainą (~85 Eurus) įsigijęs bilietą į šou grynai išvakarėse, už 50 Eurų pirmyn-atgal iš Vilniaus nuskridau į Oslą. Pasirodymas čia vyko ketvirtadienio vakarą.

Tėvai sakė „tu durnas į tokią brangią šalį vykti, kai skolose sėdi?“ Tačiau kažkada išgirdęs – užsikabinau už pono Juozo Statkevičiaus citatos: „gyvenu aš – ne pagal galimybes“. Ir kad, ir kokia pas mane finansinė situacija linksma – 9-tą valandą ryto jau esu Osle. Draugai nušvietė, kad Norvegijos sostinė yra baisiai nesimpatiškas miestas, dar dadėdami, kad patys vietiniai tą liūdnai pripažįsta ir laiko jį vienu negražiausių pasaulyje.

Ir iš pradžių taip, ir rodėsi. Išlipęs stotyje – blūdijau kokią gerą valandą ar dvi palei vandens pakrantę, praeidamas neišvaizdžius Operos Rūmus ir šiaip, palei tą pakrantę man buvo labai keista nerasti jokių kavinių, restoranų, barų, ar dar ko. Išilgai – betono monolitas, laivams prisišvartuoti, o kitoje pusėje – gatvė su, anapus jos, aukščiausia tvora, be bent kokio apetitą žadinančio vaizdo. Žodžiu, Oslas tik atvykus pasirodė būtent toks, kokį jį man draugai nupaveikslavo – labai, labai liūdnas.

Tačiau po valandos ar dviejų šaligatvių šlifavimo, priėjau kažką panašaus į miestą su kavinėmis, restoranais, barais ir parduotuvėmis, kol galop radau iš ties nuostabų patį centrą – ilga ir nuožulni įduba, kurioje – fontanai, daug medžių, spalvingų personų, suoliukų, gyvasties šurmulys, saulė ir t.t. ir pan. Žodžiu, viskas su tuo Oslu man pasirodė gerai, vos tik atradus jo centrą.

Vienoje iš parduotuvių įkirtęs craftinio alaus ir tos, a la, „plačios Laisvės Alėjos“ viršūnėlėje, radau Oslo Karališkuosius Rūmus. O ten – pasaka. Kadangi temperatūra – 31 laipsnis karščio, o aplink tuos rūmus – medžiai su pievomis, bei atsiveriantys platieji horizontai – pritūpęs keletai valandėlių pavėsyje (iki koncerto juk masė laiko), šventišku žvilgsniu beskanaudamas, jaukiai tuštinau vietinį, itin gurmanišką, alų.

Dasigauti iki vyksmo vietos buvo daugiau nei paprasta. Visai čia pat Karališkųjų Rūmų buvo metro, o iš ten – kelios stotelės ir tu esi beveik įvykio epicentre. Dar geriau, kad vos išnirus iš požemio, prieš akis atsivėrė „Cento“ tipo parduotuvė, o joje – 35-45 Kronas kainuojantis alus (4—5 Eurai yra labai nebrangu Norvegijoje, kaip žinote).

Įsimetu į užantį keletą skardinių su traškučiais ir už 10-15 min plaukimo su minia pasroviui – sėdžiu, vėl gi, itin jaukiai pavėsyje ir žvilgsniu pyškinu besiveržiančius į koncerto erdvę. Kadangi vien GNR pasirodymas truks net apie 3,5 val. (!), galimybė maltis dar 2-3 valandas minioje, klausant no-name‘ų apšildančiųjų manęs neviliojo (ir taip karšta, tad kam dar papildomai šildytis..?).

TOKIO PRASTO GARSO koks buvo mano šių metų must-see nr. 1 koncerte dar gyvenime, kaip Dievą myliu ir prisiekiu – nebuvau girdėjęs niekur, niekad. Visiška košė, kakofonija ir velnio patepimas. Vietoje to, kad girdėtum ką dainuoja Axlas – jo klykčiojimai labiau priminė black metalisto žviegimą, kuomet frazių ar bent atskirų žodžių ir prie geriausių norų nebuvo įmano suprasti. Visiška difuzija. Kai kurie instrumentai buvo taip iškelti, jog tiesiogine prasme pjaustė ausų būgnelius. Grąžtu gręžė. Ar šiaip brūžino zeimeriu.

Iš pradžių, vyliausi, kad šią klaikybę su laiku išspręs. Juk ir to laiko gana sočiai – visos ~3,5 val., tačiau… Ačiū Dievui pavaišino alumi, vynu ir snusu (tabaku kišamu už lūpos) atrasti draugai, ko padarinyje, pats baisiausias garsas pasidarė visai nieko – beveik kaip tame posakyje apie negražią moterį, kuri, po keleto alaus, tampa Meghan Markle.

Paskaitęs, DELFI naujienų redaktoriaus, Tomo Vaitelės Taline vykusio koncerto apžvalgą – kaip reikiant išsigandau. Kodėl, jūs, kurie skaitėte, turbūt klausiate? Juk ten teigiamai viskas aprašyta! Atsakymas: mąsčiau paprastai – pusketvirtos valandos trukmės, kad ir pačio geriausio šou aš tiesiog nepakelsiu. Bijojau, kad bus tiesiog nesąmonė ar elementari kapituliacija su nugaros skausmais. O čia dar Tomas dadėjo, kad GNR taip darė ne dėl grožio ar meno, o specialiai tam, kad tiesiog per gausius instrumentinius intarpus, į užkulisius nuneštas Axlas Rose‘as atgautų kvapą, žadą ir šiaip norą grįžti į sceną.

Tačiau. Gal dėl to, kad radau itin gerą vietą stebėti koncertą (bazavausi ant betoninių laiptų iš šono), gal kad kompanija aplink gera buvo, gal kad minėtomis vaišėmis ta šauni kompanija draugiškai lepino – koncertas pralėkė it viena graži, puiki ir nuostabi akimirka. Žinoma, buvo momentų, kai imdavau ir priguldavau ant tų laiptų atgauti kvapo su tabako dūmu, bet tai juk normalu (visgi nebe šešiolika man).

Ir absoliučiai nelyginu to savo košmaro Radiohead koncerte praeitamet Tel Avive su nugaros skausmais, dėl nuolatinio stiebeliojimosi ir migdančios, ne stadioninės muzikos – ten tiesiogine prasme užsiknisau. GNR yra GNR – tai juk rokenrolas, tai juk baladės (per kurias galima į lėtą šokį kviesti šalia savęs linguojančią norvegę), tai juk gitaros Mocartas Slashas su rožės žiedlapiais šaudančiomis soluotėmis. (o Radiohead yra Sigur Ros ir kiti panašūs, kuriems negroti šimtui tūkstančių žmonių – stadionai lai lieka rokenrolui (arba trance muzikos Dievams)).

„Estranged“ buvo tas gabalas, per kurį raičiausi it striptizo šokėja, pats tuo netikėdamas ir kuris mane sugrąžina atgal į praeitį, Hovino Slėnį, Oslą, Norvegiją. O visa kitka, tai ką jūs… Trūko tik „Since I Don‘t Have You“. Per „Don‘t Cry“ medliaką dariau transliaciją feminoms, per „You Could Be Mine“ akimirkai buvau užmiršęs, kad esu plikagalvis – ne dėl to, kad ją kračiau it metalistas, o dėl to, kad John Connor (Terminator 2) turėjo tokią šukuoseną, kokia aš paauglystėje buvau apsikirpęs. Nostalgija.

„Live And Let Die“ – vienas labiausiai visus supurtęs vulkano sprogimas. Soundgarden „Black Hole Sun“ ir Bobo Dylano „Knokin‘ On Heavens Door“ koveriai tėškė netolygiai katarsinei kapituliacijai. O „November Rain“… Kas, kad Axlo vokalas, ne dėl tragiško garso, o tiesiog nebepatempia, tačiau kokia magija buvo išgirsti šią saldžiąją 10 minučių rokenrolo simfoniją..!

Atrodo, galėtų, jie jos negroti ir būtų pilnai suprasti, nes kūrinys šis, gal kiek per subtili baladė, kaip koncertui. Tai – ne šiaip 3 minučių lėta dainelė ir, kad ją atlikti kaip priklauso – pastangų ne mažų reikalas, manau. Tačiau! GNR ne kokie išsivadėję Deep Purple, kurie savosios oratorijos pavadinimu „Child In Time“ (vieno geriausių visų laikų rokenrolo gabalo) nebe atlikinėja jau biesas žino kiek metų.

Beveik 4 valandos ir net virš 30 gabalų – neįtikėtina. Kol Axlas Rose‘as ilsėdavosi – kiti dirbdavo. Slashas – soluodavo, Duffas McKaganas vietoje jo irgi sėkmingai padainuodavo, o bisui – visi keturi gabalai su visuotiniu overlordiniu joygazmu pavadinimu „Paradise City“.

Ko trūko, kas ne taip? Be, minėto, sveiku protu nesuvokiamu, tragiško garso, man kaip išlepintam ar Depeche Mode, ar Nick Cave, ar The Rolling Stones, ar dar ko – vizualizacijos atrodė kaip atsilikėlio (atsiprašau už išsireiškimą) padarytos. It kokiu 1998-tų metų Pentium kompiuteriu. Labai jau primityvios ar, galima ir taip išsireikšti – nestilingos.

Visa kita, užmirštant garsą ir nepatempiantį Axlą Rose‘ą – pralėkė it akimirka. Patys geriausi įspūdžiai. Būgštavimai, kad šou prailgs (švelniai tariant) – neišsipildė, o atvirkščiai – gale koncerto, net privertė pamiršti patogią stebėjimui vietą bei smagią kompaniją, ir nukulniuoti prie pat scenos (iš šono Golden Circle zonos), bei ten iš arčiau visus Gunsus matant – smagiai pajudinti galūnes. Pasirodymas susiklausė kaip labai natūralus konstruktas.

Viešnagė rokenrolo džiunglėse, emocijomis sprogęs rojaus miestas, Norvegiškas saulės spindulių lietus ir beldimasis į be prasiveriančius Dangaus vartus – visa tai buvo Guns N‘ Roses šou, Osle, Norvegijoje.