„Na, reikia gi pamatyti tuos, kurie taip niekšiškai tyčiojasi iš gamtos… Juolab, kas žino, gal tai jų paskutinis pasispardymas?“ – taip mes kalbėjomės su, kolega iš Kultrūrnamio, Tomu Vaitele, apie būsimą The Rolling Stones koncertą. Ir, tikrai taip – nepasinaudoti proga pamatyti, ne tai kad ten, taip vadinamų, gyvų legendų, bet ir minėto palyginimo su gamtiškąja išdaiga – būtų buvusi tiesiog daugiau nei nuodėmė.

Tačiau daugeliui dabar, manau, kyla klausimai – ar tai nebuvo, iš serijos, pamačiau, užsidėjau varnelę ir pamiršau? Tiesiog dar vienas tvarkingai atkaltas pasirodymas be didesnių išsišokimų, emocijų ar katarsio? O gal – vienas geriausių šių metų ar, netgi, apskirtai per visą gyvenimą regėtų šou?

Žinokit, krypstu link paskutinio klausimo su teigiamu atsakymu. Žinoma, tai ne Depeche Mode, ne Nick Cave & The Bad Seeds, ar kokių Swans visa esybe persmelkiančios muzikinės mišios. Tačiau, jei lyginčiau koncertą su praeitamet regėtais ar U2, ar Radiohead, ar su, 2016-tais Kaune be aistros dirbusiais, Muse – Rollingai, man asmeniškai, jų net nepralenkė, o tiesiog nupūtė it gaiviai smagus pavasario vėjelis viščiuko pūką.

Pavasarinis, nes apie jokį rudenį ar žiemą, bežiūrint į vaizdą ant scenos, asociatyviai nė nepagalvojau. Kaip Mickas Jaggeris, nelyginant, džiaugsmo divizijos lyderis strakalioja; Keithas Richardas grodamas natūraliai kaifuoja; Ronny Woodsas kapoja orą kojomis; o Chralie Wattsas ramiai, be nuovargio ar jokios įtampos akyse smagiai su lazdelėmis būgnus rimbuoja.

Beveik 3 valandų trukmės koncertas ir, kaip su vienu lenku šnektelėjau autobuse – britai per jį sulakstė rodėsi tokią distanciją, it kokie futbolo žaidėjai per rungtynes. Mano asmeninis minusas buvo tas, kad buvau toli nuo scenos ir didžiumą dalį šou sugėriau iš vaizdo ekranuose. Labai pavydėjau tiems, kurie bazavosi, taip vadinamam, „Golden Circle“, ar kitaip tariant – fanų zonoje. Va ten!.. Buvo galima gauti ne tik maksimalią vizualią patirtį ir regėti iš arti seniokų išraiškingas mimikas. Bet, tuo pačiu, pajusti ir energiją, ir daryti tai kas priklauso vertybėse besimaudančiame rock‘n‘roll koncerte – šokti, linksmintis ir, be abejo, stengtis nuo Jaggerio neatsilikti.

Muzikaliai šou buvo eklektiškas. Ypatingi šokiai per kultinį „Paint it Black“; Bobo Dylano „Like a Rolling Stone“ suveikė, kaip netikėtas siurprizas; įpusėjus renginiui – Keithas Richardsas pademonstravo, kad ne vien tik Mickas Jaggeris grupėje, bet ir jis, gali uždainuoti. Bei visokie kultiniai „It‘s Only Rock‘n‘Roll But I lIke It“, „Sympathy For The Devil“, „Midnight Ramble“, „You Start Me Up“. Su, finale sekusiu, visiems puikiai žinomu, „(I Can‘t Get No) Satisfaction“ – ne vienas, manau, pamena tą, prieš ~20 metų rodytą per TV „Snickers“ šokoladinio batonėlo reklamą. (Gi tas „Sinickersas“ mums anuomet, kaip vaikams, buvo vos ne toks pat kosmosas, kaip futbolo žaidėjui nugalėtojo taurės pabučiavimas).

Ko trūko? Atsakysiu paprastai – koncerto nuotykį savo kūne nešioju iki šiol. Trūko gal tik keletos kūrinių, kaip, tarkim, „Wild Horses“, „Angie“ ar „Anybody Seen My Baby?“. Aha, vieni, taip vadinami, medliakai čia pas mane. Finale koncerto – pirotechnikos šou, o po to  – naktinė Varšuva, kuri, tai nakčiai ir dienai, buvo pavirtusi į The Rolling Stones marškinėlių nešiotojų savotišką podiumą.

Apibendrintai galima išsireikšti keletu žodžinių junginių: gauta pozityviausia emocija ir energija, jokio dirbtinumo ar nuovargio ant scenos, milžiniški ekranai su jėgiškais vizualiais sprendimais, 2 valandos prabėgo kaip vėju ir pabaiga užklupo daugiau nei nelauktai, garsas buvo tikrai ne blogiausias ir netrugdė mėgautis Klasika iš didžiosios.

Jei dar išpuls galimybė – kartosiu patirtį su Golden Circle bilietu kišenėje.