Per šį, praeitą, savaitgalį aplankiau visus šokio spektaklius išskyrus vieną – „Duetas, kuris buvo“, kurį sušoko Ula ir Bartė Liagaitės (Lietuva). Gi penktadieninis Agnietės Lisičkinaitės ir AIROS šokio teatro (Lietuva) „Z+“ šokis nebuvo mano tipo ar, tiksliau, ne to vakaro nuotaikai. Tad sumoje aprašysiu 3 šokio spektaklius ir pirmasai iš jų – sausakimšame Nacionaliniame Dramos Teatre šokio trupės „Les ballets C de la B“ (Belgija) atliktas „nicht schlafen“.

Vėlavau į jį 10 minučių, plius pamiršęs akreditacijos kortelę, bet sugebėjau įtikinti Dramteatrio mergaites, kad įleistų – kaip sakoma, gera valia yra gera valia. O kad vėlavau – mažas nuostolis, mat spektaklis buvo išskirtinis savo trukme – net 100 min. Tokios trukmės spektaklio, kiek pamenu per visą savo, kaip ilgamečio lankytojo „karjerą“, dar nebuvau regėjęs (kaip standartas beveik visada būna iki 60 min.). Bet ar jis buvo išskirtinis tik savo trukme?

Tai buvo vienas iš tų spektaklių, kurie yra skirti šiuolaikinio šokio gurmanams, bent mano nuomone. Kuriame esmę diktavo ne įspūdinga scenografija, ne šviesos, ne kokia nors ekscentriška muzika (skambėjo 19 amžiaus austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio klasika) ar ten kokie nors spec. efektai su humoro elementais – ką galima lengviau absorbuoti ir emociškai paprasčiau išgyventi. Esmė čia buvo šokio magijos triukai.

9 vyrai ir viena moteris.  Šio įspūdingos trukmės spektaklio esmė, kaip ką tik parašiau – išskirtinė choreografija. Tokią sudėtingą ją seniai beregėjau. Būtent šis elementas neleido užmigti viso spektaklio metu ką, šiaip ir, suponavo jo pavadinimas, mat nicht schlafen išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „nemiegokite“.

Per tas, beveik dvi valandas, čia buvo galima išvysti visko. Nuo pradžioje vykusios antropologinės kovos, kurios metu gal pusvalandį buvo galima regėti, kaip šokėjai, it pirmykščiai žmonės, tiek rankomis, tiek dantimis, vienas kitam nuplėšė drabužius, ant kūnų palikdami tik skutelius. Tiek pasirodymo pabaigoje regėtų baleto klasikinių elementų. Bei labai įsiminė ilgaplaukio šokėjo plastiškasis solo numeris, kuriame jis su kūnu išgyveno tiek gyvastį, tiek abejingumą, tiek mirtį, tiek aukos metaforą, tiek vilties ar tikėjimo simboliškumą. Žodžiu, stiprus numeris su daug akrobatikos elementų.

Finale viskas baigėsi labai maloniu ir, paskutiniu metu šiuolaikinio šokio spektakliuose tampančiu įprastu  tokiu dalyku, kaip hepeningas. Šokėjai aklinoje tamsoje išsibarstė visoje salėje tarp žiūrovų, lipdami per kėdės atlošus ar aniem vos ne per galvas. Labai smagi humoro dozė suveikė naudingai ir galop pasibaigus vyksmui – griaudėjo ovacijos.

Apibendrintai – šis šokio spektaklis nebuvo mano tipo. Kodėl? Paprasčiausiai dėl to jog nesu tas, taip vadinamas, gurmanas. Man, paprastai sakant, reikia spec. efektų, dark ambient arba disco muzikos ir šiaip daugiau humoro. Tačiau, vienok, įstrigo vyksmas dėl savo įspūdingo sudėtingumo choreografijos ir paskirų simbolių visumos, kurią, kaip sako ne itin daug ką supratęs paprastas žiūrovas – bandau perprasti iki šiol.

Nuotraukos: Dmitrijus Matvejevas