Eidamas į šį koncertą – nieko išskirtinio nesitikėjau. Prieš keletą metų nusipirktas vokiečių albumas (vinilo pavidalu, kas be ko) „Piano Nights“ man įspūdžio nepaliko, tad giliau šių jazz-makerių nuo tada ir netyrinėjau. Net nečekinau youtube‘o kaip jie gyvai atrodo, o tiesiog ėjau į Kongresus kaip tabula rasa („švari lenta“ – vert. Iš lot. k.), su neįnoringu noru gauti potyrį ar šiaip, kad užsidėti varnelę.

Ir ką gi, sausakimši Kongresai, galybė pažįstamų veidų ir blausi dūmų uždanga. Galop šviesa užgęsta, panardindama visus į rūku persmelktą naktį su vos blyksinčiais šviesų atšvaitais ir trimis juodais šešėliais: Christoph Clöser, Marten Gass ir Robin Rodenberg. „Klausiau užsimerkęs, nes vis tiek nieko ten negalima buvo įžiūrėti“ – buvo nugirsta nuomonė. Mano atveju, man tiesiog neįmanoma buvo būti atsimerkus.

Ir ne dėl to, kad bene lėčiausio pasaulyje jazz flagmanų garsas migdė ar veikė kaip „lopšinė“. Tai nebuvo tiesiog garsas. Tai buvo garsovaizdis, kuriame šviesa skrosdama sferą aklinoje tamsoje virto visų spalvų spektru. Plačiai užmerktos akys ir sapnas, kuris patiriamas esant sąmojingume, kurio kontrolė yra  tokių įtaigių gyvų garsų, kokių seniai man neteko gyvai girdėti. Spalvos gimdė filosofinius naratyvus, o atgimstantys svajingi prisiminimai buvo tokie ryškūs it nutikę vakar.

Rodosi, kad kompozicijos niekuo per daug nesiskyrė viena nuo kitos ir tai, iš tikro, turbūt, nestebino tų kurie žino Bohren & der Club of Gore kūrybos specifiką. Vietomis ilgesingai ir romantiškai nuaidėdavo saksofonas, vietomis labiau išryškėdavo pianinas ar tiesiog gūdi ir atmosferiškai įtaigi ambient linija. Tačiau tame, manau, ir buvo visas pagrindas gautos patirties, kuri priminė meditacinio poveikio satisfakciją.

Ir kaip jau rašiau Feisbuke – kol kas regiu tik du būsimus konkurentus į metų koncerto titulą, šiai praeitą penktadienį vykusiai magijai. Kodėl? Nes nesitikint nieko, gauta tiek, kad nešiojuosi tai iki dabar. Nes tai kas gauta – mano buvo iki tol nepatirta, tad galima pelnytai teigti, kad tai – unikali patirtis. Nes jei kažką šiais laikais, kada viskas tapo banalu, kasdieniška, nuvalkiota, gali pavadinti epitetu „unikalu“, vadinasi tai įeis į istorijos puslapius. Manau, ne tik mano, bet ir Lietuvos koncertinės scenos puslapius.

Foto: Rytis Šeškaitis