Ėjau į seansą visiškai aklai, nes nenorėjau pasidaryti išankstinių nuostatų, o tiesiog mėgautis įspūdingu kino ir, be abejo, vaidybos reginiu a priori. Su Danieliu Day-Lewisu dar niekada nebuvau blogai praleidęs laiką, tad koks, mano manymu, tas paskutinis šio aktoriaus benefisas (bei pats kino filmas, žinoma)?

Tai juosta, kuri trunka daugiau nei dvi valandas, dvelkia romantinės dramos kvapais ir kuri atrodo lyg biografinė drama, tačiau tai – išgalvota istorija. Ji pasakoja apie moteriškų drabužių dizainerį, kuris gyvena Londone, o filmo veiksmas vyksta praeito amžiaus 5-tąjame dešimtmetyje. Čia vyrauja didelė prabanga, dizainerio namus lanko įtakingi verslo, politikos ir madų pasaulio atstovai. Žiūrint juostą akis lepina gražūs kostiumai (moteriškos suknelės čia esmė), o skrandį urgzti priverčia prabangių vakarienių vaizdai. Bet tai, toli gražu, nėra dar viena eilinė kostiuminė drama.

Žiūrint šią juostą mane apėmė tarsi meditacijos proceso vienas iš niuansų, kuomet tu turi koncentruotis į vieną tašką (objektą, garsą, veiksmą) ir stengtis į jį, ir tik į jį, sutelkti visą savo dėmesį. Pirmas sekundes tai būna gana lengva, po to protas pradeda blaškytis, gi jei tada „nepasiduodi“ – pereini į satisfakcijos stadiją, kada jauti jaukų atsipalaidavimą, minčių ir kūno savotišką jungtį.

Veiksmas „Nematome siūle“ lėtas, bet įsiurbiantis tuo, kaip jį ir kokiomis manieromis aktoriai ar, tiksliau, jų įspūdingai įkūnyti personažai perteikia. Tiesiog nėra čia nei vieno prasto, nereikalingo ar ištęsto epizodo, o posakis „esmė detalėse“ šioje juostoje turi kaip niekada didelę reikšmę. Ypač kai kalba sukasi apie tokius dalykus kaip, atrodytų, „nereikšmingos mimikos“ – ar kilstelėtas antakis, ar kietai sukąstos lūpos (čia ne vien Daniel Day-Lewiso talento pasireiškimas, bet ir jo kieto charakterio seserį suvaidinusi aktorė Lesley Manville juostoje tiesiog puiki).

Visa tai – meditacinį veiksmą, poetišką vaizdą ir preciziškai išpildytą aktorių vaidybą, efektingai pakylėja elegantiškas bei rafinuotas garso takelis, kuris, bendrai paėmus, remiasi romantiškai plaukiančiais pianino ir smuikų etiudiniais reveransais. Verta pažymėti, kad jį sukūręs Jonny Greenwoodas iš grupės Radiohead už tai buvo nominuotas Oskarui. Gi juosta, kaip turbūt žinote, buvo nominuota dar 5 statulėlėms, gi laimėjo tik 1 – už kostiumų dizainą.

Kalbant dar plačiau, apie tai kas šį filmą daro vieną įdomiausių šiemet ir kur kas įdomesnį už kitus 5-6 Oskarui nominuotus kūrinius yra tai ką jis analizuoja, gvildena ir bando savitai perteikti. Levas Tolstojus yra parašęs: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.” Gi juosta „Nematomas siūlas“ teigia priešingai – ji bando apversti šią aksiomą aukštyn kojomis ir pavaizduoja „laimingą šeimą“ kaip toje Depeche Mode dainoje „Strangelove“ – su „keistais“ pakylimas ir „keistais“ nuosmukiais.

Šioje dviejų visiškai skirtingų tiek amžiumi, tiek charakterių, tiek socialinių statusų sąjungoje stipriausia ir tvirčiausia meilė gimsta iškilus „keistoms“ ribinėms situacijoms. Jos keistos tuo, kad yra sąlygotos ne išorinių veiksnių, o būtent vidinių, vieno iš partnerių.

Apibendrintai galima teigti, jog ši kino juosta – labai įdomus aktoriaus Daniel Day-Lewiso atsisveikinimui pasirinktas projektas, kurį žiūrint tiesiog negalėjai rasti jam analogo. Poetiškas, subtilus, išjaustas, ekscentriškas, rafinuotas, ilgas, bet nei kiek neištęstas – ir dar begalę epitetų prie savęs traukiantis kostiuminis / psichologinis kino opusas. Kuriame be pagrindinio vaidmens atlikėjo žibėjo ir antraplaniai aktoriai, kurį praturtino nerealus garso takelis, na ir kuris, kaip minėta, gavo vieną Oskarą už kostiumus (čia jei skaitančiam Oskarai yra „tas“ rodiklis).