Ar aš DM fanė? Lyginant su praėjusį ketvirtadienį prie Siemens arenos durų nusidriekusia eile, žibančiomis akimis dainų tekstus skanduojančiais penkiasdešimtmečiais, etatiniais koncertų lankytojais ir atributikos kolekcionieriais, ne. Bet įvertinus tai, kiek valandų Depeche Mode sukosi mano playlist’e,  ir kiek kartų jų dainas skandavau šaltomis vasaros naktimis, galiu sakyti, kad taip.

Tiesą sakant, nežinau, kaip įmanoma nebūti truputį gerbėju grupės, kuri daugiau nei trisdešimt metų formavo su melancholija ir energija sumišusią šiuolaikinę roko ir elektroninės muzikos sceną, mases pavergiančią, bet nebanalią juodąją estetiką.

Tiesa, kai Depeche Mode įsirašė į pasaulio muzikos istoriją su „Violator” albumu, aš dar neegzistavau. Kai 2001-aisiais pirmąkart lankėsi Vilniuje, lankiau pradinę ir žinojau vieną jų dainą ( taip taip, „Enjoy the Silence“).  Ją girdėdavau  automobilyje, per M-1 plius, kai su tėvais važiuodavom prie jūros. Ir dar apniukusiomis popietėmis, po tokių švenčių kaip Naujieji, kai pernykštis suaugusiųjų džiaugsmas nusitrindavo, palikdamas nuovargį, tuštumą ir norą grąžinti laiką atgal.

Kaip ir dauguma new-wave‘o mėgėjų, išgyvenau savo DM atradimo etapą paauglystėje. Tik jis, draugų beveik nepalaikytas,  palengva atslūgo, palikęs prisiminimams kelis albumus, kurie tvarkingai guli padėti kažkur tėvų namuose.

Per visus tuos metus noras pamatyti Depeche Mode  reguliariai užeidavo ir praeidavo. Iš pradžių nebuvo galimybių, vėliau noro (nemėgstu didelių arenų „pirties“). Kartais atrodo, kad trūkdavo tiesiog suvokimo, kad gyvi pasirodymai yra patirtis, kurios nepamirši ir nepakartosi – ją renkiesi išgyventi.

O  kol aš svarsčiau, Depeche Mode vis koncertuodavo. Atrodė, taip turi būti amžinai.

Tai kas gi nutiko, kad būdama dvidešimt septynerių pagaliau patraukiau pažiūrėti nebe pirmos jaunystės juodųjų dievukų? Kodėl vos nenusipirkau bilieto į koncertą Minske (ir gerai, juk buvo atšauktas) skaičiavau dienas iki pasirodymo Vilniuje, stengiausi neklausyti jokių atsiliepimų apie šį turą, kad pati savo akimis ir ausimis įvertinčiau juos?  Ir kodėl žinutės apie tai, kad Siemens‘e šįkart bus anšlagas, nebegąsdino, o priešingai – jaudino ir skatino laukimą?

Dėl labai paprastos priežasties ir dėl visai kito žmogaus – dėl David Bowie. Dėl jo mirties.

Kai legendinis Ziggy Stardust’as išskrido į žvaigždes, supratau, kad šio Kūrėjo, atlikėjo ir įkvėpėjo, aš niekad nemačiau ir niekad nebepamatysiu. Į antrą gyvenimo pusę ritosi dauguma mane žavėjusių žmonių – David Byrne‘as, Iggy Popas, Mark E. Smithas (nors ir jo nebespėjau pamatyti) ir t.t.

Ne, nenorėjau, kad ir kiti taip praeitų pro šalį. Ypač Depeche Mode, kurių vokalistas Dave Gahanas per penkias dešimtis gyvenimo metų jau spėjo išnaudoti keturias gyvybes ir nežinia, ar dar pakankamai jų yra sukaupęs. Simboliškai nuteikė ir tai, kad Dave buvo amžinas Bowie’o fanas, išsikovojęs savo vietą grupėje su legendine daina „Heroes”.

Seniai nematytos eilės

Koncerto vakarui artėjant, prie Siemens arenos atvykome pusę septynių – kiek per anksti, nes Depeche Mode į sceną turėjo lipti tik devintą valandą vakaro. Tačiau jau iš tolo pamatėme, kad net spaudžiant -15 laipsnių šaltukui prie įėjimų būriavosi gerbėjų minia.  Apsvarsčiau jau kurį laiką nepatirtą stovėjimo eilėje fenomeną, bet visgi žiemos speigas nesugundė prie jo prisidėti, todėl patraukėme iki Ozo, pavalgyti.

Tik įėję į sausakimšą prekybos centrą, supratome, kad tokių nelabai ekstremalių fanų be mūsų buvo dar keli šimtai. Prie visų kavinių driekėsi eilės, padavėjos, karts nuo karto dėbteldamos išgąstingomis akimis, vos spėjo suktis, o niekuo dėti praeiviai tik gūžčiojo pečiais „na va, nepavalgysim, depešistų prigūžėjo…”.

Ir jei pirmieji ženklai dar neįtikino, tai įėjus į Siemens areną paaiškėjo galutinai – Lietuvoje Depeche Mode fanų, rodos, tik daugėja – kone visos vietos užimtos, rūbinė paltų nebepriima, o stovimų bilietų parduota tiek, kad žmonių bus kaip silkių statinėje. Vienintelė gera žinia – matosi, kad publika mandagi ir pakiliai nusiteikusi, tad alkūnėmis turėtų nesibadyti.

Atidirbtas, patrauklus, vienas iš tūkstančių (?) Depeche Mode koncertų

Koncertą pradėjo Black Line – iš toliau skambėjusi kaip šiuolaikiškesnė, aštresnė, bet ir stipriai blankesnė DM versija. Kaip apšildanti grupė ji tiko puikiai ir atliko savo darbą, tačiau akivaizdu, kad iš anksčiau arčiausiai scenos nespėję išsirikiuoti žmonės, dar neskubėjo užimti likusių vietų, kad paklausytų Black Line. Tikroji „pekla“ arenoje prasidėjo tik su pirmaisiais headlinerių koncerto akordais.

Depeche Mode fanus iš kart ėmė nuo gerai visiems žinomų ir kaskart laukiamų hitų ir auditoriją kaitino legendinėmis dainomis – „Barell Of A Gun“, „It‘s no good“, „Useless“, „Home“, bei kaip gi be „Never let me down again“ ir, aišku, „Enjoy the Silence“. Tūkstančius kartų „atkalti“ ir atsinaujinę tik vizualizacijomis, jie aišku sulaukė visapusio auditorijos atsako, tačiau norom nenorom kėlė ir įtarimą: kiek gi tų dainų atlikime dar liko to pirminio jausmo? Ar grupės dar nepykino nuo savo pačių programos? Ar besibaigiančio turo nuovargis neėmė viršaus tada, kai reikėjo pasirodyti?

Net ir pirmąkart apsilankius (o gal būtent dėl to, kad pirmąkart apsilankiauJ), koncertas atrodė kaip praeities šešėlis: vizualizacijomis ir šviesomis paturbintas, labai malonus, bet ne iki galo tikras patyrimas, jausmas, kad kažkada anksčiau viskas buvo žymiai stipriau ir žymiai ryškiau.

Pamesti švarkai ir į viršų iškeltos rankos

Aišku, grupė nekalta, kad jau trisdešimt metų nepaliaujamai buria žmonių minias bei rengia arenas ir stadionus užpildančius koncertus… Visiškai pateisinamas ir nuovargis, ir nuotolis nuo to, ką išgyveno praeityje.  Metai keičia programą, tik, atrodo, dar nelabai veikia nepailstančio Dave Gahano strypčiojimo po sceną ir auditorijos atsidavimo.

Kiekvienąkart mikrofonams ar kameroms atsisukus į publiką, paaiškėdavo, kad būtent ji buvo didžiausia vakaro „vinis“. Tie kiekvieną Depeche Mode judesį geriantys veidai, į viršų iškeltos rankos ir dainų žodžius skanduojantys balsai…

Apsidairius aplink, nebuvo įmanoma nesišypsoti – kai šalia dukart vyresni žmonės, kažkur ant grindų numetę savo švarkus, šoko ir lingavo vienu ritmu, kai minia bangavo – energingai, bet tuo pat ramiai ir užtikrintai – kai šviesoms užsidegus, pamatydavau KIEK daug žmonių yra kartu…

Tada pasidarydavo aišku, kodėl Depeche Mode koncertai taip plačiai vadinami juodosiomis mišiomis, jų gyvavimas – religija, o jie patys – nuostabios, pasišventusios, vieningos ir neblėstančios auditorijos šventikais. Per šį pasirodymą supratau – koncertas buvo pirmas, bet ne paskutinis. Ir kol Depeche Mode gyvuos, ir kol koncertuos, aš į jų mišias eisiu.