To. Dar. Nebuvo. Nuo pat 2012 metų kada sudarinėjų šiuos topus-suvestines, nepamenu tokių stulbinamai gerų metų kinui. Į top-10 sutilpti buvo be šansų, o simbolinį 17-tuką darydamas tik susinervinau, nes jaučiau, kad ir čia ne riba. Tad Jūsų dėmesiui – NET VISI 20 labai geri 2017 metų kino filmai! Blogų ar vidutiniškų čia nėra. Tad,`nJOY!
Šiemet mačiau net 3 juostas su Antonio Banderasu. Dvi buvo beveik visiškas šlamštas, o ši, nors ir paskutinėje topo vietoje – gera. Įtemptas trileris apie alkoholiką rašytoją, kuris netikėtai įsivelia į bestselerio tipo romano vertą istoriją. Veiksmas, kas geriausia, vyksta beveik vien jo namuose, pagr. veikėjai juostos yra du (be A. Banderaso dar esmę čia įkūnija Jonathanas Rhysas Meyersas), o pats filmas papirko savo netikėtais siužeto vingiais, bei nevienpuse pabaiga.
Be gero vesterno topas nebūtų topu. Po juostos supratau, kad Billas Pullmanas – puikus aktorius (kuriam šioje juostoje atiteko pagr. veikėjo rolė). Neseku jo, tačiau nuo svajonių prezidento vaidmens „Nepriklausomybės dienoje“, iki meistriškai įkūnyto pagyvenusio nevėkšlos kaubojaus „Lefty Brauno baladėje“, davė suprasti kad jis – nevienpusis talentas. Tas ir leido mėgautis visa juosta, kuri nors ir nėra kažkokia super įtempta, nenuspėjama ar šiaip unikali, tačiau tikrai įsimintina ir jautrias stygas užgaunanti.
Kaip ir su aukščiau aprašyto Billo Pullmano atveju, taip ir juostoje „Geras laikas“ sužibo iki tol tik mergaitėms ar šiaip paaugliams skirtose juostose banaliai žydėjęs Robertas Pattisonas. Puikus ir gana sudėtingas vaidmuo kriminalinėje, draminėje, trilerio tipo juostoje, kurios metu bežiūrint, atrodo, nuspėsi į kurią pusę viskas pasisuks, tačiau galop lieki išdurtas. Robertas, kaip minėjau, čia nebėra tiesiog gražuoliukas, o kaip reikiant nemdamiegojęs, purvinas ir nesiskutęs. Gi pati juosta – ne tik kad nenuspėjamai besirutuliojanti, bet ir su visiškai ne Holivudine pabaiga.
Tai tiesiog nuostabiai ekranizuota pasaka, kurioje pagrindinį vaidmenį gražiai sukūrė Emma Watson. Žiūrėdamas filmą, visiškai netikėtai pasijaučiau taip, lyg prieš akis matyčiau, kažkuria prasme, tokį patį išjaustumą, kokybę ir emocinį efektą, kokį patyriau žiūrėdamas „Žiedų valdovo“ fentezi klasikos trilogiją. Nes viskas „Gražuolėje ir pabaisoje“ yra daug maž puiku – pradedant spec. efektais, baigiant sukurta atmosfera ar tiesiog nebanaliu / nepigiu istorijos išpildymu.
https://www.youtube.com/watch?v=iXfEc4wG208&t=19s
Man labai patiko ši daugumos prastai įvertinta juosta. Netgi du kartus ją pažiūrėjau, kad pasitikrinčiau ar tikrai tai nebuvo „taip blogai“, kaip dauguma apie ją visi atsiliepia ir ar man šiaip laikinam „nepasimaišė“. Tačiau ne. Spec. efektai, sukurta futuristinė atmosfera ir to harmonija – aukštumoje; aktorių kolektyvas ir jų kuriamų charakterių specifiškas šarmingumas – itin stiprūs; tokie dalykai kaip režisūra, operatoriaus darbas ir garso takelis – puikūs. Žodžiu, mano nuomone, ši juosta tikrai verta vietos tope.
Šis filmas buvo bene netikėčiausias metų atradimas internetuose, kurį žiūrėjau iš inercijos ir dėl simpatijos Woody Harelsono talentui. Pasakojama jame apie pusamžį vyriškį – gana trenktą, bet ir tuo pačiu žavų; netašytą, bet ir geros valios; nuolatos darantį klaidas, tačiau visada jas kitiems atleidžiantį. Tai stipri drama, kuri yra padabinta komiškomis situacijomis, o viską spalvingai įrėmina šarmingi dialogai ir netikėti siužeto vingiai.
Įvairių nuomonių apie juostą prisiskaičiau. Ir kad tai „pasunkintas“ Indiana Jonesas, ir kad filmas nuobodus, dar treti teigė jog tai vienas geriausių metų kino kūrinių. Pastarasis apibūdinimas – taikliausias. Istorija vystoma su tokiais taikliais siužetų „nukirpimais“ ir meistriškais istorijos „šuoliukais“, jog negalima buvo ne tai, kad pabandyt pagalvot apie ten kokį Feisbuką, bet su kiekvienu filmo kadro kasniu jausdavaisi ne sotesnis, o norėjosi tik dar daugiau. Kodėl? Nes paprasčiausiai vis sulaukdavai tai, ko paprastai iš tradicinės Holivudo istorijos nesitikima.
Tai viena iš dviejų dokumentinių juostų šiame Kultiškiausiųjų tope, plius abi jos yra susijusios – tai muzika. Šioje pasakojama apie tokios heavy metal grupės Iron Maiden vokalistą, balsą-sireną Bruce‘ą Dickinsoną ir jo solo koncertą, 1994 metų Bosnijos karo įkarštyje draskomame, Sarajeve. Juostoje kalba ir nuraučiausio vyksmo liudininkai, ir organizatoriai, ir žinoma tie kas buvo ant scenos (šiuo atveju tai pats Bruce’as Dickinsonas). Beprotybė šios „avantiūros”, su skraidančiomis bombomis virš galvų, besiliejančiomis alkoholio upėmis ir sproginėjančiais, tik metalistams įgimtais, juodojo humoro perlų fejerverkais – visa tai šioje superinėje dokumentikoje!
Labai geras šis „Svetimo“ frančizės filmas – net nėra ką lyginti su plokščiuoju pirmtaku „Prometėjumi“. Brutaliai bekompromisis, vizualiai estetiškas, atmosferiškai įtraukiantis. Ir kas labiausiai man jame patiko, kad su šia seka, frančizė įgavo naują pagreitį – gana stipriai užgavo filosofines stygas, kurių pagalba iškeliami įvairiausi žmogui aktualūs klausimai. To juk, kaip ir, nebuvo iki tol. Žinoma, esminis „Svetimas: Covenant“ minusas yra jo tam tikri scenarijaus prasilenkimai su logika, tačiau bent man jie neužkliuvo taip stipriai, nes akcentavausi labiau į naujuosius sekos pliusus.
Masė komiksų ekranizacijų pastaruoju metu žydrai dažo k/t ekranus, tačiau aš asmeniškai į absoliučiai visas spjaunu, išskyrus vieną, kurią myliu nuo pat pradžių – tai „X-menai“. Ir „Loganas. Ernis“ (trečia „Ernio“ atšakos dalis) – dar vienas stiprus šios frančizės spyris kitų komiksų kūrėjams į jų minkštąją. Šioje dalyje kaip niekad ankščiau išryškėjo stiprus draminis komikso atspalvis, ko padarinyje juosta įgavo tik dar didesnį svorį ir suteikė papildomą emocinį krūvį bežiūrint.
Dešimtuką atidaro geriausias 2017 metų ir vienas geriausių mano matytų apskritai Lietuviškų filmų. Kaip rašiau ankščiau mini recenzijoje – jei juosta nebūtų pramoginio tipo, manau, ir pačio geriausio naujojo meninio LT kino karūną galėtų matuotis. Nes bene viskas šiame filme atlikta tiesiog nepriekaištingai. Pradedant kolosaliu visų aktorių parinkimu ir jų vaidyba, baigiant tuo kiek daug ir kaip nepriekaištingai filme yra išpildomos paprastos, smulkios, tačiau dažniausiai didžiausia esme tampančiomis, detalės. Bravo scenaristei, režisierei ir naujajai LT meninio kino genijai Eglei Vertelytei!
Dar vienas nustebinęs, gerąja prasme, 2017 metų filmas. Tikėjausi kokios nors lengvos, nuotykinio tipo istorijos, tačiau viską sustiprino ne tik faktas, kad juostoje buvo atvaizduota reali istorija, bet ir tai, kaip kokybiškai kūrėjams pavyko ją perteikti. Tiek technine, tiek vaizdine, tiek aktorine prasmėmis. Be to, šis filmas – toli gražu ne vien nuotykiai. O ir psichologinė drama bei trileris, kuris nagrinėja žmonių santykius, jų emocijas bei individo tvirtumą / trapumą, kuomet jis papuola į ekstremalią ar ribinę situacijas.
Kiečiausias metų kovinis filmas? Beveik. Nes yra vienas (tiksliau viena mergina), kuris šį Keanu Reveso benefisą, šioje kategorijoje, privertė šiek tiek (mandagiai) pasislinkti. Nepaisant to, antrasis Johnas Wickas yra beveik iš serijos „tai ko mes dar nesame matę“. Visa galva pralenkęs pirmtaką ir įgavęs vos ne unikalaus ar netgi kultinio statusą. Nes jame yra ir „Matricos“ fetišistinio stilingumo, ir Jameso Bondo žudymo elegancijos, ir rytietiškai kino pramonei „įprasto“ kojų ir kumščių baleto. Žodžiu, atisloši, žiūri, mėgaujiesi ir po visko kokią pusę valandos galvoje sukasi juostos metu užsukta rusiška ruletė.
O čia, ponios ir ponai – be jokios abejonės ne tik pats geriausias kovinis metų filmas (ar pavadinikime mot. gimine – juosta), bet ir pati geriausia diskoteka visame rajone, erotiškiausia melodrama po 23-čios valandos per TV, fatališkiausias kada skaitytas romanas apie laukinę meilę ar jame rasta citata iš Biblijos apie uždraustąjį vaisių. Tai ir pankai vakarų Berlyne, ir „Stalkeris“ kitoje Sienos pusėje, ir lenktynės su pigia audine bei klasikiniu Porche‘u. Galų gale gryna vodka su ledais, ginklai ir žudymai jais kaip tik įmanoma, fetišiniai raudoni aukštakulniai su nėriniais ir, beje, minėjau tokius Depeche Mode, Joy Division, The Cure ir pan? Tataigi. Žodžiu, atisloši, žiūri, mėgaujiesi ir po visko, kokią valandą, regi kaip akyse sukasi, juostos metu, užsukta neoninė karuselė.
Dar vienas Woody Alleno šedevras. Ir tai nebestebina beveik nieko jau net virš 50 metų, nuo 1966-tų kada jis sukūrė pirmąjį savo filmą – neįtikėtina, tiesa? Juosta ši nors ir neiškelia kažkokių ar filosofinių klausimų, ar egzistencinių naratyvų, tačiau ji yra tokia dėl ko milijonai kinomanų dievina šį dieduką – įtraukianti savo neįtikėtinai painia ir, tuo pačiu, gyvenimiškai natūralia istorija. Užburianti savo, tik W. Alleno filmams būdingu, autentišku, natūraliu ir tuo pačiu, pasaką primenančiu, atmosferos sukūrimu. Sužavinti aktorinio kolektyvo parinkimo ir jo darbo bei dermės rezultatu. Gaunasi didelis, nurautas, spalvingas ir pašėlęs džiazo karnavalas, kuriam taip nepriekaištingai gali sudiriguoti tik genialusis Woody Allenas.
Na, ir didysis penketas. Jį atidaro geriausias šių metų mano matytas Kino Pavasario filmas. Tai dokumentinė juosta apie kultinės muzikinės grupės iš Slovėnijos Laibach (kuri visai neseniai koncertavo Vilniuje, klube „LOFTAS“) beprecendentinį koncertą Šiaurės Korėjoje. Šis įvykis tiesiog masiškai apskriejo visą vakarų žiniasklaidą, nes buvo pirmasis užsienio grupės koncertas Šiaurės Korėjoje per 72 metus, t.y. kiek ši tironijos valdoma valstybė egzistuoja. Be protiškai įdomi, turininga ir nuotaikinga juosta, supažindinanti su, kas įdomiausia, gana paprastais š. korėjiečiais. Tačiau kūrinys nėra vien apie muziką ir nuotykius. Jis nuspalvintas socialinių, bendražmogiškų klausimų iškėlimais, per Š. Korėjos, kaip vakariečiams kreivos šalies perspektyvos, taip pateikiant įdomius pastebėjimus apie šią, tironų valdomą šalį, žvelgiant per nešališkų muzikantų prizmę.
Tiesiog neįtikėtinai gera juosta, kuri yra paremta tikra vienos visiškai nurautos šeimos dramatiška istorija. Tai rimtas, ne pramoginis, ganėtinai sunkus, tačiau šiltas, jausmingas ir labai prasmingas filmas. Pasakojama jame apie daugiavaikę menininkų, svajotojų ir tiesiog, į tradicinius rėmus nė pro kur netelpančios šeimos istoriją. Kuri turi daugybę svajonių, kurioje puoselėjami niekada neišsipildysiantys planai, o vaikams tėvai skiepija tik pačias geriausias vertybes. Tačiau už viso šio grožio slypi didelis tragizmas – tėvas yra alkoholikas, vaikai dėl to priversti badauti, seneliai yra dar trenktesni už tėvus, o nuolatinių namų jie niekada neturi. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė neprilygstama Naomi Watts ir tope, su kitu vaidmeniu, esantis Woody Harelsonas. Gi juostos pabaiga – viena geriausių kokią mačiau, lyginant su kitomis, šiemet.
Mano nuomone, tai yra tas atvejis kai tęsinys jei ir nepralenkė fenomenaliai gero pirmtako, tai bent jau jam nė per kur nenusileido. Kodėl taip manau? Nes nedarė kitiems tęsiniams būdingų klaidų, kuomet kūrėjai bando žaisti pirmtakų sukurtomis nostalgijos gaidelėmis, užsiima auto-plagiatu ar šiaip iš tęsinio tiesiog padaro sviestą sviestuotą. „T2“ kūrėjai ne tik nekartojo šių klišinių klaidų. Jie ėmė ir juostą tarsi perkrovė, ją praplėtė, sukonstravo kur kas įvairiapusiškesnę, iškeliančią daugybę nevienpusių klausimų, ko, mano nuomone, nebuvo pirmtake. Pirmoje juostoje kaip dominantė, pagrinde, ėjo narkotinis ir paaugliško maišto naratyvai. Gi antroji tapo labiau gyvenimiška drama apie draugystę, žmonių santykius, techninio progreso sąlygoto pasaulio susvetimėjimo problemos analizavimu. Trumpai tariant, jei pirma dalis siekė labiau šokiruoti, tai antra – mąstyti. Ko pasėkoje tai buvo vienas iš dviejų filmų, kurio metu man šiemet prireikė nosinės.
O kitas filmas, per kurį aš šiemet ašarojau – antrasis tope ir jis tikrai ne apie vėjus. Filmai-dramos yra mano gyvenimo variklis ir ne veltui ši juosta – pirmos vietos prieigose. Klampi, į masyvias siužeto girnas įsukanti, sudėtingos fabulos ir gana slogi, intravertiškumu persmelktos atmosferos, juosta. Kurios variklis, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad yra detektyvo ar trilerio tipo, tačiau iš tikro tai, kaip minėjau, yra drama, analizuojanti per izoliaciją mažos žmonių bendrijos (šiuo atveju – tai indėnų rezervatas šiaurės kalnuose) tokius klausimus kaip žmonių uždarumo, šeimų susvetimėjimo ir atskirties problemas. Jas juostoje įrėmina narkotikų vartojimas, seksualinė prievarta ir nepaaiškinamas žmogaus žiaurumas. Gi pabaigoje – filosofiškai įrėmintas – teisingas atpildas nusikaltėliui. Tačiau ar po to randama ramybė? Atviras klausimas, su gale parodoma statistika apie indėnų rezervatuose įvykdomus prievartos ir nužudymo aktus už kuriuos nusikaltėliai negauna, juostoje įvykdyto, teisingumo, bet į nusikaltimus niekas net nekreipia jokio dėmesio.
Taigi Kultiškiausias metų filmas yra Ch. Norlano karinis epas „Diunkerkas“. Kuo jis toks ypatingas? Juk tų karinių juostų – beveik ištisa galybė. Atsakau – dar nesu gyvenime buvęs TOKIOS NUOLATINĖS ĮTAMPOS filme. Juosta yra ypatinga daugeliu aspektų. Visų pirma ji vystoma trimis siužetinėmis linijomis, kurios nuolatos taikliai kaitalioja viena kitą, taip ne tik neleisdamos prigęsti dėmesiui, bet ir pasitarnauja kaip, mano minėtos, nuolatinės įtampos ne tai kad palaikymui, o pastoviai pulsacijai ir kėlimui. Juostoje nėra jokio herojiškumo ar perdėto patriotiškumo demonstravimo, bei tiesiog spalvų sutirštinimo. Filmas didingas, mano nuomone tuo, kad nesistengia visko atvaizduoti realistiškai, o pavaizduoja karą kaip monumentalų kinematografinį opusą. Na, ir ypatingai verta pabrėžti nesuvokiamai įspūdingą Hanso Zimmerio garso takelį kurio garsinė architektūra čia yra vos ne trečdalis šio kino kūrinio, kuris yra numeris vienas 2017 metų Kultiškiausių filmų tope.
Sudominai su tuo Wilsonu, reikės pažiūrėti 🙂
100% rekomenduoju! 🙂