U2… Niekada nebuvau šios grupės didelis gerbėjas. Muzika šiaip gera, tačiau Bono su savo ta neva tai „jautria širdimi“ Afrikos vaikams ir pan., man labiau kvepia poza, nei tikru nuoširdumu. Visą šią situaciją itin puikiai iliustruoja, anekdotine situacija virtęs, realus įvykis U2 koncerte Škotijoje, kurį jūs tikriausiai puikiai žinote (Bono lėtai ploja mirtinoje tyloje ir taria: „kas kiekvieną mano pliaukštelėjimą, Afrikoje miršta vaikas“. Tuomet iš minios, viską žiauriai sugadindamas, per visą areną subliauna išgėręs škotas „tai nustok pagaliau pliaukšėti, tu velnio išpera!“). Tačiau štai aš Paryžiuje, „Stade de France“ stadione, nusipirkęs bilietą net už 105 Eurus. Vertėjo tiek kloti už ne favoritinės grupės koncertą?

Dar ir kaip. Atvykome su, hostelyje susipažintu, jaunu prancūzioku iš Liono valanda iki koncerto. Bilietai – skirtingose vietose, tad išsiskiriame. Kai pirkau bilietą viagogo – vieta nebuvo nurodyta, žinojau tik kad sėdimas, tiesiai prieš sceną, tačiau… Tikrai nesitikėjau, kad tai bus pati, pati paskutinė eilėje, pačiame viršuje. Kas geriausia, dar prieš įeinant į arenos vidų – laisvai kasose galima buvo įsigyti absoliučiai bet kokį bilietą už savikainą. Vaikai, į didelį koncertą, jei sold-outas – niekad nepirkite bilieto iš perpardavinėtojų. Man tai – gera pamoka, nes jų visada būna, pasirodo, vietoje (tas pats buvo ir Stockholme su sold-out Depeche Mode).

Vienas iš Oasis brolių Noelis Gallagheris su High Flying Birds atidarė renginį. Smagiai suklausiau, begurkšnodamas viskio prasineštą fleškutę (rašykite į privatą, jei norite instrukcijų „kaip“) šio true brito. Pabaigoje sugriežė kultinius „Wonderwall“, bei „Don‘t Look Back In Anger“, plius dar buvo tokie Oasis kūriniai kaip „Little by Little“, „Half The World Away“ ir „Champagne Supernova“. Kaip ir U2 atveju – Oasis fanu niekad nė iš tolo nebuvau, tad apšildantysis „šou“ buvo smagus pliuso užsidėjimas ir ačiū.

Beprasidedant U2 susinervinau, kad, na, nepatogu man sėdėti paskutinėje eilėje ir matyti dulkės dydžio žmones ant scenos. Prieš koncertą iš žiūrinėtų setlistų, žinojau, kad bus geras tūsas, tad užsigeidžiau eiti į stovimą vietą, idant pasiautėti. Kas, kad ir ten nieko gero nematysiu per galvas (o ir būsiu be galo toli nuo scenos), apart milžiniškas vizualizacijas. Tačiau, juk už viską svarbiau bendrystės jausmas su aplink, pagal gerą muziką, besilinksminančiais sielos broliais ir sesėmis!

Bėda ta, kad, kaip manau, jūs puikiai žinote, į kiekvieną sektorių tikrina bilietą, norint į jį patekti. Bet nebeišsiplėsdamas te pasakysiu (eilinį sykį pasigirsiu?), jog be to, kad pavyko prasinešti viskį į areną, patekau dar ir į geresnę vietą, nei pigią stovimą – pats apatinis sėdimas sektorius (bilieto kaina ten, berods, apie 200 eurų), iš atokesnio krašto, kuriame per balades ir prisėsti galima buvo ar su broliais bei sesėmis į lėtus šokio sūkurius pasinerti. Taipogi atsistojus ir šokti klumpakojį iki prakaito. Kaip pavyzdžiui per tokius gabalus kaip „Vertigo“, „Elevation“ ar „Beautiful Day“.

„Sunday Bloody Sunday“, „New Year‘s Day“, „Bad“ ir „Pride (In The Name Of Love)“ – taip U2 atidarė savo šou. Muzika super, bet „šou“ kol kas nulis, nes dar labai šviesu ir MILŽINIŠKAS LEDekranas neįjungtas, o patys airiai, visi keturi, šiuos kūrinius atgrojo tarp, VIP bilietus įsigijusių, gerbėjų.

Na, ir tada prasideda… Jie – ant pagrindinio pjedestalo, įsižiebia ryškiai raudonas milžiniškas LEDas ir publika kraustosi iš proto – „Where The Streets Have No Name“. Vizualai koncerto, tiesą sakant, iš vis nenustebino ir nebuvo kažkokie, ne tai kad su mintimi ar pan., tačiau gana statiški ar tiksliau išsireiškus – be didesnės dinamikos. O to, t.y. superinio vaizdo, aš prieš koncertą tikėjausi. Tačiau, kažkuria prasme, tai nebuvo minusas. Nes esmė buvo pašėlusiai gera muzika, kaip bepročiai šėlstanti publika ir nereali stadione esanti atmosfera.

Na, o toliau jau viskas aišku – kultinis „The Joshua Tree“ albumas, švienčiantis 30 metų laidos jubiliejų, privertęs ir patūsinti, ir išgirdus, tarkim, „With Or Without You“ prisimint savo pačią pirmąją meilę (mat ši daina buvo mūsų bendras sielos sąjungos sertifikatas). Bise, po sugriežto „The Joshua Tree“, be jau ankščiau minėtų „Vertigo“, „Elevation“ ir „Beautiful Day“ dar buvo labai maloniai nuteikęs „Miss Sarajevo“, bei kaip gi, kaip gi be „One“ – daina kuri privertė visą stadioną ne tik įjungti mobiliakų švieseles, bet ir kiekvieno viduje pakurti širdį karštesniam kraujo pumpavimui. Šou uždarė „The Little Things That Give You Away“.

Ko trūko šiam iš ties puikiam koncertui? Beveik nieko. Taip, tikėjausi kur kas didesnio šou vaizdo prasme, prisiklausęs istorijų apie visokius 360 koncertus ir pan. Trūko be galo daug gerų dainų, kaip pavyzdžiui „Stay (Far Away, So Close)“ ar „Lemon“, ar „Hold Me, Trill Me..“, ar „Discoteque“. Bet čia tik asmeniniai favoritai, nes iš esmės visus pagrindinius ir didžiuosius gabalus sugrojo. O šiaip nuostabus koncertas, publika, atmosfera ir tūsas. Ar norėsiu kartoti? Dar ir kaip.

P.S. Alaus bokalas kainavo 10 Eurų, jeigu ką.