Taigi šį savaitgalį mačiau jei ne vienas už kitą blogesnį, tai vienas už kitą dar labiau blogesnį kino filmą.
Vaikis ant ratų / Baby Driver
Diktuoju marketingą papunkčiui: 1) nupoliruotas saldus jaunikaitis su tamsiais akiniais – labai patiks mergaitėms 2) jis mėgsta greitį, geras mašinas, š*do nemala tauškalams – patiks berniukams 3) iš rinkos išimtas iPodas – nuolatinis pagr. veikėjo draugas – ne tik, kad jaunai auditotrijai (kuri yra juostos targetas) bus „back to the old-school roots“ jėga akcentukas, bet ir papildomos šaibos iš “Apple“. 4) filme pilna klasikinės-vinilinės muzikos, kurios juostos targetas neklauso (mieliau anie renkasi Rihanna arba David Guetta), bet visi supras, kad tai yra „cool“ ir po filmo FB šėrins „Queen“. 5) Scenarijus grubiai: bosas (Kevinas Spacey), kuriam reikia grąžinti skolą, bet po jos nepaleidžia – check. Tada gimsta planas su Gyvenimo Meile bėgti su sutaupytom (labai jauno) gyvenimo nemenkom babkėm „kur veda greitkelis“ – check. Planas sugriūna ir tenka vykdyt „labai nenorom“ viską – check. Bet blogiečiai absoliučiai visi miršta, beveik pavyksta pabėgti ir nuo mentų, tačiau… Pagr. veikėjas pabaigoje visgi suimamas, kalėjimas ir galiausiai – laukianti po visko Gyvenimo Meilė su aplink skraidančiais drugeliais – check. 6) Atsiprašau už spoilerius – šypt.
Įvertinimas: 5/10
Verdiktas: nesupratau įv. blogų ir recenzistų, kurie įvardino šį filmą kaip „naująją modernaus kino klasiką“? O šiaip juosta – pamačiau ir užmiršau. Įvertinimas ne 4/10, nes papildomas balas eina už garso takelį (kurio vinilą tikrai pirkčiau, jei pats filmas būtų vykęs).
Ratas / The Circle
Kaip ir „Vaikis ant ratų“ šis „Ratas“ taipogi yra tiesiog masiškai apsėstas narkotiškai banalių Holivudo klišių. Pasakoju trumpai: kukli pana (Emma Watson), dirbanti kuklų ofisinį darbą provincijoje, nelauktai sulaukia skambučio iš draugės, kad ši ją įkiš, į pačią įtakingiausią (oho!) pasaulyje, social-medijoje besispecializuojančią korporaciją, „Ratas“. Ta kukli pana, jaučiasi apšalusi, kai bėga griūdama šalia tos savo, rankomis besiplėvesuojančios draugės, kuri aprodo jai į kairę ir į dešinę „Apple“ tipo korporacjos jėgiškumą su joga, baseinais, kokteiliais, šuniukų viešbučiais, parkais ir šiaip visi ten labai šaunūs. Vienoje iš korporacijos tusofkių (kurioje grojo nors ir ne U2, bet vistiek Beck) ji susipažįsta su juoduku, kuris, kaip vėliau netikėtai paaiškėja yra pats įtakingiausias hakeris planetoje ir „Rato“ žiaurus skeptikas (kuris nori korporaciją sugriauti) – įspūdingas siužeto vingis ir veikėjas, tiesa? Serviruoju toliau: Tomo Hankso veikėjo panašumas į S. Jobsą – check. Besiplėvesuojančiai laimingos veikėjos netikėtai jautrus dialogas tulike apie depresiją, speedą (čia toks narkotikas) ir išsekimą – check. Stresas, kad pasauliui netyčia parodai, kaip mylisi neįgalūs tavo tėvai ir iškilusios abejonės dėl korporacijos ir jų idealų – check. O pabaigą pamtykit patys, jei labai norit – šypt.
Įvertinimas: 4/10
Verdiktas: kelias minutes po filmo pamišite apie “Facebook”. Bet po to, beveik neabejoju, dalinsitės kokiu nors gabalu iš filmo.
https://www.youtube.com/watch?v=eKGYj1ulaLw
Karalius Artūras. Kalavijo legenda / King Arthur. Legend Of The Sword
Pamenate laikus, kai kompiuterių buvo mažai, o jais žaidžiančių strateginius, RPG, fentezi tipo ir pan. žaidimus buvo daug? Būdavo, kartais, ateini į svečius tiesiog pažiūrėti, kaip draugelis žaidžia kietą žaidimą ir, vien tai, būdavo šventė. Bet laikai keičiasi – kas išauga iš žaidimų, kas iš pigių fentezi filmų – tik prie ko šis sugretinimas, turbūt ne vienas paklausėte? Guy Ritchie, vienas įdomiausių Britų salyno kino kūrėjų, štai ėmė ir sukūrė minėto sugretinimo pavyzdį, kuomet nesupranti ar žiūri meninį filmą, ar pigų to paties tipo strateginį fentezi žaidimą? Be to, bežiūrint, apimdavo jausmas, kad G. Ritchie bando kopijuoti Kazuaki Kiriya “Last Knights” juostą (įvarių rasių atstovai, kovų scenos, kinematografinis koloritas), tik tiek, kad pastaroji yra vykusi, o Guy’jaus “Karalius Artūras“ – blanki imitacijos kopija. Žinoma, negalima pamiršti, kad juosta yra Roger Lancelyn Green knygos „Karalius Artūras ir apskritojo stalo riteriai“, išleistos 1953 metais, adaptacija, bet ar tai nebus tas atvejis, kai filmas ne tai, kad neperteikia romano, bet jį ir tiesiog elementariai sugadina? Itin pigūs ir neskoningi spec. efektai, itin pigūs ir neskoningi kostiumai, itin pigūs ir neskoningas istorijos, galų gale vizualus pateikimas. Net ir dialogai, manau, šiame filme yra silpniausi iš visų Guy juostų, kuo jis, kaip kūrėjas yra itin stiprus. Tad taip trumpai – šį kart spoilerių nėra, šypt.
Įvertinimas: 4/10
Verdiktas: eiti tik tiems, kurie fentezi žanro ir kompiuterinių tokio tipo žaidimų fanatai, bet abejoju ar ir jiems juosta patiks.
