Nežinau kaip Jums, skantantiems šias eilutes, bet man pirmasis Ugninio gaidžio metų ketvirtis nebuvo labai dosnus gerais albumais. Nežinau kas dėl to kaltas. Galbūt tikrai niekas nieko įdomaus neleido, galbūt tiek išlepau, kad jau nebežinau ko noriu iš muzikos, o galbūt tiesiog per silpnai ieškojau? Dažną naujų darbų perklausą lydėdavo frustracija. Imdavau nerimauti, kad nelabai ką ir bebus apžvelgti. Tačiau ir pro pilkų debesų tankumą retsykiais prasimušdavo žydrynė bei nutvieksdavo saulės spinduliai. Pirmyn, aptarkime tas šviesiąsias akimirkas!
Led Bib – Umbrella Weather
Prieš kelerius metus apturėjau muzikinę akistatą su džiazroko atstovais londoniečiais „Led Bib“ ir bristolio kompanija „Get the Blessing“. Nugalėjo pastarieji. Bet štai atslinkus 2017-iesiems, ant laurų snaudžiančius „Get the Blessing aplenkė „Led Bib“. Sausį iškeptas „Umbrella Weather“ netruko sužavėti savo energingumu ir išmone. Pradžioje atrodė, jog viskas pastatyta ant saksofono partijų, o kiti instrumentai palikti šiek tiek nuošaly. Bet po poros perklausų atsivėrė boso, būgnų ir klavišų įstabumas bei viso albumo vienovė. Galėčiau išskirti tik vieną subjektyvų minusėlį – tai altiniai saksofonai. Vietomis taip norėtųsi išgirsti tenorą, bet jo čia nėra.
Chris Thile & Brad Mehldau
Albumas be pavadinimo. Tiesiog duetas. Pradžioje gimęs kaip koncertinis reiškinys galiausiai virto fizinio formato įrašu. Chrisas – mandolinos virtuozas, Bradas – fortepijono. Su pastaruoju viskas kaip ir okey, bet mandolina niekada nebuvo tas instrumentas, kurį išgirdęs imčiau krykštauti iš laimės. Ech, kaip viskas kinta, sėdžiu ir geriu štai iš to šulinio, į kurį kadais spjaudžiau. Pasirodo mandolina gali skambėti maloniai.
Chrisas ir Bradas atlikdami ne tik savo autorines kompozicijas, bet ir Bobo Dylano, Joni Mitchelo bei kitų, apjungia JAV užgimusį džiazą kartu su bluegrass/country tradicijomis. Viskas skamba labai jaukiai ir paprastai, bet ginkdie neprastai!
Mats Gustafsson & Craig Taborn – Ljubljana
2015 m. Liublianos džiazo festivalio metu įrašyta medžiaga pagaliau pasiekė tuo metu negalėjusius sėdėti „Cankerjev Dom“ salėje. Matso Gustafssono rankose atsidūręs baritoninis saksofonas virsta jungiamąja grandimi tarp diametraliai priešingų polių, tarp ramybės ir chaoso. Subtilūs papsėjimai vis mainosi su Matso mėgstama growl technika. Be to šiame įraše išgirsite kiek egzotiškesnę saksofono versiją, anglosaksiškoje tradicijoje vadinama slide saxophone. Turbūt pasirodysiu visiškas profanas, bet man šis instrumentas primena saksofono ir trombono meilės vaisių. Nežinau, kaip jį derėtų vadinti lietuviškai. Gal slankiojančiu saksofonu? Ai, velniai nematė.
Tuo tarpu C. Tabornas įrašą pradeda grodamas labiau minimalistinei muzikai būdinga maniera ir, bet jau man, primindamas ilgai užmarštyje tūnojusio Juliuso Eastmano kūrybą. Tačiau galiausiai viskas persijungia į ceciltaylorišką laisvąjį džiazą. Aštrus ir daugialypis įrašas, kurį klausydami kiekvieną syk atrasite kažką naujo.
Trio Heinz Herbert – The Willisau Concert
Dar vienas gyvo pasirodymo įrašas nurovęs ne vieną dešimtį čerpių nuo stogo. Lyginant su studijiniais trio leidiniais, „The Willisau Concert“ jei ne visa galva, tai bent jau dviem trečdaliais galvos aukščiau. Kompozicijos atliekamos ne stengiantis atkartoti tai kas kadaise buvo įrašyta, bet jas perinterpretuojant, pridedant čia ir dabar gimstančių idėjų.
Krutinant smegenų vingius ieškant terminų, kuriais galėtume apibrėžti šios trijulės atliekamą muziką, į galvą ateina kompozitoriaus Raymondo Murray’aus Schaferio nukalta garsovaizdžio (ang. soundscape) sąvoka arba Vladimiro Tarasavo išsireiškimas apie muziką audžiamą it gobelenas. Heinzas Herbetas su kolegomis žaidžia garsais. Rankioja juos, gaudo, apjungia, vėlei išardo, taip nepaliaujamai kurdami autentišką drobę, nors tam tikrais momentais priversdami pasąmonėje sužmėžuoti austrų kolektyvą „Radian“.
Pallbearer – Heartless
2012 m. keturi liūdesio riteriai iš Arkanzaso išleido debiutinį albumą „Sorrow and Extinction“. Neabejingieji doom metalui bene vienu balsu tąsyk porino apie šlovingą kvarteto ateitį. Deja, su lyg antruoju blynu karsto nešikai šiek tiek kluptelėjo. Nesmarkiai, bet vis tik kluptelėjo. Tačiau ryški šviesa šlovės tunelyje vėlei sužibo dėka trečiojo albumo.
Kuomet dažnas kolektyvas pasuka post metal ar stoner/sludge klystkeliais „Pallbearer“ neša tradicinio doom metalo kryžių ir, pernelyg nelaužydami kanonų, kuria itin patrauklų produktą. Švelnus Bretto Campbello vokalas, tapęs grupės vizitine kortele, ir šlovingus žanro laikus menanti instrumentinė pusė priverčia sėsti į valtelę ir irtis įkandin besileidžiančios saulės.
ARRM / Lonker See – Split
Pastaraisiais metais bene visuomet radaran papuola kas nors iš kaimynų lenkų fondų. Mūsuose, manyčiau, nepelnytai primiršta muzikinė terpė. Roberto Lewandowskio gimtinėje nestinga talentingų muzikos kūrėjų bei apstu įdomių ir platų stilistinį spekrą apimamčių leidybinių kompanijų.
Šįkart dvi grupės – vienas albumas. „ARRM“ – drone, ambient ir post rock prieskoniais dvelkiantį garsų srautą transliuojantis kolektyvas bei „Lonker See“ – kiek mažiau drouniški, bet užtat turintis saksofoną. Matyt dėl simpatijos pastarajam instrumentui „Lonker See“ kūrinys jau pirmos perklausos metu užliejo klausos organus medumi kur kas gausiau nei „ARRM“. All in all aukštos prabos instrumentinis albumas iš šalies, kurioje kadais gimė Frederikas Šopenas.
John Zorn – The Garden Of Earthly Delights
Ponas Zornas – nuolat kamufliažinėmis kelnėmis vilkintis nepailstantis kompozitorius, kurio muzikos diapazonas varijuoja nuo avangardinio pankovo džiazo iki žydų folkloro interpretacijų ar saksofono partijos grindo korifėjų „Napalm Death“ albume. Per savo karjerą J. Zornas prikišo nagus prie galybės įrašų. Ketinantiems surinkti pilną kolekciją vertėtų pasirūpinti atskiru erdviu kambariu. Tačiau antakius kraipyti verčia tai, kad kuomet į rankas papuola koks nors J. Zorno kompaktas, praktiškai niekada nenusivili. Taip nutiko ir šįkart.
Albumo pavadinimas neatsitiktinai toks pats kaip ir žymiausias flamandų tapytojo Hieronymuso Boscho triptikas. J. Zornas naująjį darbą dedikavo 500-sioms šio dailininko, kurio paveikslus išvydus imi galvoti, kad gal Salvadorui Dali būtų neprošal tyliai parūkyti kamputyje, mirties metinėms. „The Garden Of Earthly Delights“ skamba taip, kaip atrodo H. Boscho paveikslai, pilni įvairių spalvų ir atspalvių, peržengiantys racionalumo slenkstį bei atveriantis neaprėpiamus vaizduotės klodus.
https://youtu.be/FQd–vv31iE
