Depeche Mode vinilo plokštelę “Spirit” pirkau šeštadienio popietę už paskutinius pinigus. Įrašų parduotuvė “iMuzika” vieninteliai kurie turėjo šį šventą reikalą – iki jos specialiai su taksi atsivilkau, nusipirkau ir su tuo pačiu taksi grįžau prie altoriaus su patefonu. Savaitgalis buvo praleistas išskirtinai su šiuo įrašu, nors eilėje turėjau įsigijęs du Swans vinilinius leidinius koncerto penktadienį metu. Ką išgirdau? Ar DM sukūrė kažką gražaus? Ar vertėjo ilgesingai laukti ir finale suploti 23 Eurus, o ne klausyti albumą nemokamai Spotify? Subjektyvūs įspūdžiai štai žemiau.

Dauguma fanų paskutinius tris DM diskus sutiko itin prieštaringai – gal tik „Playing The Angel“ buvo įvertintas kaip „kietas“ albumas, nors momentais daugumai atrodė pernelyg depresyvus, lėtas ir smugdantis emocionaliai žemyn savo tonacijomis (išskyrus hitinius gabalus). „Sounds of The Universe“ depechistų laikomas absoliučiai blogiausiu DM kūrybos darbo vaisiumi. Gi bliuzovas „Delta Machine“ leido Gore‘ui-Gahanui-Fletchui kiek atsikvėpti – kritikai ir gerbėjai jį sutiko kur kas palankiau. Kodėl aš analizuoju šį trejetą? Atsakymas: Benas Hillieris. Žmogus, kuris prodiusavo šiuos diskus, darė didžiausią įtaką tam, kaip Gore‘o (ir Gahano, kas be ko) melodijos susižais sąskambiais, nuotaikomis ir emociniais klausytojų varikliukais.

B. Hillieriui teko priimti kritikos strėles su tokiais sparnuotais posakiais, kaip kad net trečios rūšies remiksai kai ne kurių dainų nuotaikas išvystė daug geriau, nei jo sukurti studijiniai „bandymai“. Bet štai prieš ~metus (ar kiek) DM fanai sužinojo, kad naująjį britų diską prodiusuos jaunoji karta – pankas iš Simian Mobile Disco vardu Jamesas Fordas. Per albumo, turo ir t.t. pristatymo konferenciją Gahanas sakė, kad su J. Fordu buvo labai įdomu dirbti, nes pas jį idėjos ateidavo labai greitai, tad procesas vyko sklandžiai, be didesnių stabdžių.

Jei „Sounds of the Universe“ atrodė it kažkoks bedvasis tvarinys (kaip kokia tuščia coca-cola skardinė), o „Delta Machine“ – idėjų kratinys be vientisumo, tai „Spirit“ būtent turi tai ko aniems trūksta. Albumas susiklauso vientisai, su mintimi, dar galima pavartoti ir tokį atrajotą terminą, kaip „organiškai“. Jaučiasi, kad dirbo jaunas ir nesukerpėjąs prie viso to bičas.

Tačiau dabar pakalbėkime apie dar vieną dalyką, kurį fanai beveik visada ignoruoja ir nepriima (o jei ir priima – labai skaudžiai ir asmeniškai) – tai Gore‘o ir Gahano songwrittingo kokybė. Stipriausi gabalai „Sprit“ albume man? O va čia, Hiustonai, mes turime rimtą, netgi labai rimtą problemą. Jei Benas Hillieris galbūt ir nebuvo sėkmingiausias prodiuseris DM istorijoje, tačiau dainų sukūrimas tuose diskuose, „Spirit“ ilgagrojį lenkia ne tik galva, bet drįsčiau teigti ir visu kūnu. Geras gabalas yra „Going Backwards“, taip. Prie jo pritempkime „Where‘s The Revolution“. Dar iš bėdos „So Much Love“ (kurį gelbsti gitaros elementarus erdvusis rifas). O kas toliau??

Taip, „SOTU“ albumas surėdytas buvo labai, labai blogai, bet tai pala – „Wrong“, „In Sympathy“, „Jezebel“ – totalūs klasikiniai hitai. „Delta Machine“ klausiate? „Soothe My Soul“ buvo konkretus himnas visame „Delta“ ture, sukeldavęs susirinkusioje audiencijoje tikriausią audrą. O kur dar lyriškai pakylėjantis „Broken“, kur dar puikiai koncertus pradėdavęs „Welcome To My World“ ar intraveniškasis „Alone“? „Spirit“ man pirmus kartus beklausant, grynai iš prodiusinės darbo pusės rodėsi kaip visiškas šedevras. But day after day my love turn gray (kaip dainuoja Pink Floyd)… štai jau vakar albumą paklausiau vos porą kartų, o šaindien mieliau rinkausi Iron Maidenus arba Queen. Na, išskyrus dabar, rašydamas šią apžvalgą. NUOBODU ir beveik nėra už ko emociškai aštriau užsikabina.

Žinoma, albume nėra tokių totalių mėšlo gabalų, kaip „SOTU“ diske buvęs koks „Peace“, o priešpaskutiniame ilgagrojyje „Soft Touch / Raw Nerve“, kuriuos išgirsdavęs, bent aš, tik susinervindavau ir kaip mat praskippindavau. Bet tai kur ta dvasia? Kur revoliucijos? Mano asmenine nuomone jų „Spirit“ diske ne per daugiausiai.

Apibendrintai galima teigti, kad „Spirit“ albumas, kaip ir kiekvienas Depeche Mode kūrinys, kiekvienam bus asmeniškai subjektyviai priimamas ir suvartojamas. Nes, sakau, kuomet jį klausiau savaitgalį – rodėsi šedevro baltąja puta jisai. O štai dabar klausant – nuobodus kaip žemė. Kas žino, gal po daugybės savęs prievartavimo vėl iš naujo pamilsiu? Pasipasakokit komentaruose savo įspūdžius, soul sisters and soul brothers.