Kad Nahash albumas yra tai kas geriausia galėjo nutikti Lietuviškai sunkiajai muzikai per kokius paskutinius 3 metus, galėjote įsitikinti skaitydami mūsų redaktoriaus tiek albumo “Daath” apžvalgą, tiek tai, kad darbas užėmė trečiąją vietą tarp Lietuvoje 2016-tais išleistų albumų, Kultiškiausiųjų top-10 sąraše. Tad vos tik pamačiau FB, kad black metal archangelai nutūps sostinėje nArauti klube – neliko nieko kita kaip tą darganotą vasario 25-tosios vakarą rezervuoti juodai ir pasinerti į bedugnę, jos pavojus, galimybes, grėsmes ir, kas be ko katarsį – juk apie visa tai ir yra šis Nahash leidinys pavadinimu “Daath”.

Kai žengiau į vidų, Pestilentia jau ne tai, kad buvo įsibėgėjus, bet traukė paskutinius savo gabalus į dienos į tamsą, o garderobas, kaip ir priklauso nuožmiam blekeriui – ilgos mantijos su kapišonais. Baltarusiai grojo tradicinį black‘ą, koks skambėjo, kaip koks dar prieš dešimtmetį ar daugiau. Du gabalai pasirodė nebloga vidutinybe – klausyti galima, bet neperilgai. Tad labai smarkiai širdis krauju neapsipylė, kad praleidau pradžią. Beje pasirodymo kulminacijoje skambėjusi frazė „Hail satan“ šitam pozerių amžiuje aidi taip nuvalkiotai ir numėtytai kairę ir į dešinę, kad solidumo pasirodymui neprideda. Gerbčiau tą grupę, kuri turi savo įsitikinimus, bet reikštų juos subtiliau, nes anoks čia ritualas šūkalioti.

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą. Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.“ Rašė vienas nemarus klasikas. Tik šįkartą iš vakaro kaltininkų triūso juokėsi stiprintuvai, garsiakalbiai ir kolonėlės. Tą pripažino net rengėjai pabrėždami, kad per soundcheck‘ą garsas buvo puikus, o išmušus tai lemtinai valandai, deja, nebuvo aišku ar atėjai klausyti metalo ar noizo. Tiesa, reikia pagirti vokalą – ten tilpo visas tuzinas demoniškų balsų, neleidusių suskliausti ausų ir patraukti baro link. Nepaisant to, koks buvo garsas, Nahash reikia gerbti už tikėjimą tuo ką daro – tereikia paklausyti paskutinį interviu su Vytu „Audronašoje“. Toks gelmiškas ezoterikos išmanymas ir tikėjimas verčia lenkti galvą. Rekomenduoju.

Ne kartą Lietuvoje jau pasirodę Thou Shell of Death priešingai vakaro pirmtakams savo mantijų iš spintos neištraukė, liko su marškinėliais, galbūt, todėl, kad jų apranga kaip tik lygiai tokia kaip Pestilentia. Tiesa, priešingai pastariesiems estų sceninis įvaizdis paprastai būna maksimaliai šaltas – jokių kalbų su klausytojais, jokio akių kontakto. Publika kaip tyčia daug kontakto atlikėjams ir nedavė – išsibėgiojo iki pradedant groti. O ir tikrai ne kiekvienam iš likusių buvo priimtini monotoniški, hipnotizuojantys labai lėti klavišinių, mušamųjų ir gitarų ciklai. Tie ciklai buvo tokie užtęsti, kad leido porai grupės narių kelis kartus pabėgti nuo scenos kaip tik tokiam laikui, kiek užtrunka susmilkyti papirosą.

Trumpai tariant – puikusis Nahash albumas gyvai nebuvo atskleistas, tad lauksim kitų pasirodymų.  O kol kas lieka griebti vinilą ir leisti jam suktis ant adatos. Jei ir sėsti ant adatos, tai tegu tas narkotikas būna “Daath”.