Vitalijus: bandžiau prisimininti savo paskutinį aplankytą metalo koncertą, bet atminties klodai nesileido taip lengvai perprantami. Žodžiu, tikrai senokai. Tomo ausys, kiek supratau, taip pat senokai mėgavosi sunkesnės muzikos garsais. Ar vis tik klystu?
Taigi, pasitaikė puiki proga pasitikrinti kiek dar, kaip sakytų liūdnai pagarsėjęs eksprezidentas R.P., mūsyse yra metalisto. Jei kokiais devymaštuntais statistinis Lietuvos metalistas būtų išvydęs plakatą su „Kreator“ ir „Sepultura“ vardais bei prierašu, kad veiksmas vyks Vilniuje, tai ne vieną audringą vakarėlį atlaikę mėlyni thrašysto džinsai būtų tiek prisipildę laimės, jog net siūlės imtų irti. Bet 2017-aisiais ažiotažo nėra, viskas labai ramu ir tvarkinga. Vis tik ir patys vakaro kaltininkai jau senokai perkopė savąjį zenitą, o ir juos pamatyti Lietuvoje buvo ne viena proga. Svarstėm su Tomu, kiek čia tų žmonių galėtų būti. Gal 1500? Velniai nematė tų skaičių, bet žvelgiant atrodė visai padori metalgalvių masė, nepaisydami pirmadienio prakeiksmo, susirinko pakratyti galvų.
Kai jau atvarėm scenoj lakstė „Aborted“. Teko juos matyti praėjusių metų sausį. Per tą laiką iš esmės niekas nepasikeitė. Kaip ir esu rašęs jausmas toks, kaip po 1546-osios Santa Barbara serijos. Pasiklausai ir pamiršti. Vienintelis skirtumas, kad grupė šįkart scenos kampams „papuošti“ atsitempė porą plastmasinių griaučių, kurie solidumo nepridėjo. Veikiau atvirkščiai – spaudė šypseną.
Tomas: O mano paskutinis metalo kartas buvo šią vasarą Čekijoje. Nenuostabu, kad po keturių dienų ir kokių trijų tūkstančių pamatytų grupių norisi tik pailsėti.
Avantiūra keliauti į „Siemens“ areną pasirodė visai patraukli. Na, ir kompanija žadėjo turiningą dialogą apie džiazą, metalą, baltus kedus ir filosofiškiausius „Sodom“ albumus. Pastarieji, deja, Lietuvoje lankėsi seniai. Ne taip daug laiko praėjo nuo „Aborted“ vizito Vilniuje ir, štai, didžiai laimei jie vėl scenoje. Jeigu rimtai, tai anokia čia ir laimė.
Grupės repertuaras man niekada nebuvo įdomus. Keletą kartų prasukęs keletą gabalų supratau, kad toks monotoniškas death metal manęs netraukia. Nuobodu, bet su šiokiu tokiu vienibės koncentratu. Kitaip tariant, tai yra grupė, kuriai grojant į salę dar galima neskubėti ir ramiai prie įėjimo sukratyti nol septynis. Vienintelis geras dalykas, kurį turi „Aborted“ yra ne pavadinimas, kaip būtų galima numanyti, bet rimtai dirbanti vadyba sugebanti išsiųsti turuoti šiuos nuobodas su solidžiomis grupėmis.
Vitalijus: po brutalaus mirties metalo atėjo metas melodingam mirties metalui, t.y. „Soilwork“. Nors tiesą sakant, norint atrasti stambesnį krislą mirties metalo, dabartinėje grupės kūryboje, vertėtų iš stalčiaus išsitraukti galingą lupą. Nepaisant to švedų ansamblis susiklausė kiek maloniau nei prieš tai grojusi belgiška kapela. „Soilwork“ tokie savotiški niekšeliai, bandantis paimti kuo margesnę publikos dalį. Pavyzdžiui koks true deatheris, IT specialistas Tadas, įsisiūbavus firmos baliui nusprendė užsimesti „Immolation“ kompakčiuką, bet kolegos krenta kryžiumi prieš tokį sumanymą. Tadukas tuomet sako: o davai dedam „Soilwork”? Ir dauguma sutinka. Nes nu toks visai nieko metaliukas. Visi lieka laimingi – ir Tadas gavęs progą prasukti bumbulą, ir lyriškos sielos vadybininkas Marius, kuris skambant švariai Björno Strido vokalo partijai ir kandin jos sekančiam romantiškam soliakui, prie šono vis smarkiau glaudė įmonės finansininkę Sandrą. Taigi „Soilwork“ nebandė pramušti meninių ir kitų aukštumų, bet ir ausies nerėžė.
Tomas: Ausies tikrai nerėžė, tačiau nieko ypatingo nepateikė. Tipinis švedų scenos deathukas su melodija, visiškai neišsiskiriantis judesys scenoje. Išgirsti, bet po kelių dienų svarstai ar tikrai girdėjai, o gal ne? Na, bet čia asmeninė apatija šio stiliaus kolektyvams. Bent jau chaltūros ten matėsi bene mažiausiai, nors šiaip buvo jos daug. Po trejeto gabalų nešėm muilą iš salės ir tada…
Vitalijus: pasipildėm su Tomu giros bokalus ir nulėkėm spoksot „Sepulturos“. Ir ką gi? Nauji braziliško kapo gabalai skamba lyg „Lietuvos kamerinio orkestro“ ir „Gojira“ mišinys, tik deja, toks stokojantis dinamiškumo. Paklausai pusė gabalo ir jau norisi spausti mygtuką next, tik jo čia nėra, tai tenka kentėt. Realiai dar žiauriai trūko antros gitaros, Kisseriui soluojant Paulo su bosu neužpildė žiojančios tuštumos. Didžiausia pagarba tai būgnininkui Eloy‘jui. Šitas tai konkretus žvėris! Šitiek energijos retas turi. Be to stotas išduoda, kad bičiukas ne vieną valandą kačialkoj praleidęs, nenustebčiau, kad kokioj „Men’s Physique“ fitneso kategorijoj yra medaliuką pelnęs. Realiai visą pasirodymą ištraukė paskutiniai du gabalai „Rathamahatta“ ir „Roots Bloody Roots“, šitie tai man patiko. Jei būčiau koks boksininkas, tai būtent vienas iš šitų gabalų skambėtų prieš žengiant į ringą. Užveda kaip mat! Nors Tomo, man atrodo, ir tai neįtikino.
Tomas: Lietuvių ir „Sepulturos“ flirtas prasidėjo labai seniai. Net neabejoju, kad brazilai ir šiame koncerte pardavė daugiau bilietų nei vakaro žvaigždės. Tačiau čia norėčiau prabilti apie rimtą problemą. Tai romantizmas, kuris iki šiol lydi šią grupę. Juk ne dėl „A-Lex“, „Nation“ ar kito nevykusio albumo iki šiol vaikštoma į jūsų koncertus. Kodėl ne gabalai iš „Arise“, „Chaos A. D.“ ar „Beneath the Remains“? Suprantu, kad albumo išleidimas suveikia kaip priežastis vėl turuoti, bet kam įdomūs ir kam patinka nauji jų albumai? Vieną tokį pažinojau, bet šis atrado „Tool“.
Na, o ant scenos atrodė jie kaip visada. Tikiesi energijos bombos, bet gauni sulinkusią nuo koncertų grupę, kuriai praverstų šiokia tokia metų ar dviejų pertraukėlė. Tačiau darbas, būtų jis statybų aikštelėje ar scenose, yra darbas. Vitalijus teigė, kad neįtikino. Ne visai, tačiau ašarėlė antroje koncerto dalyje kaupėsi. Pasirodymas nebuvo blogas. Pasirodymas buvo iš reikalo. Darbinis, rutininis, eilinis.
Vitalijus: liko „Kreator“ – paskutinė viltis. Arba vakaras bus nusisekęs, arba toks šiaip sau. Asmeniškai man, kalbant apie vėlesniąją kūrybą, tai iš vadinamojo „Teutonic thrash big 4“ būtent „Kreator“ tie vieninteliai, kurių nauji kūriniai vis dar pabudina širdies glūdumoje tūnanti mažiuką thrašystą. Ir tikrai vokiška kokybė tvokstelėjo iš kolonėlių su lyg pirmais kūriniais. Tik va „Kreatorių“ vedlys Petrozza atrodė lyg būtų visą energiją paaukojęs savaitę trukusiam bulviakasiui. Ryškiai pavargęs ir galvelę jau vos bepapurtąs. Bet jeigu pernelyg dažnai į sceną nesidairai, o klausai muzikos ir taškaisi poge, tai „Kreator“ – neabejotinas vakaro lyderis.
Tomas: Beje, pamiršome paminėti kai kurias esmines detales. Garsas buvo neblogas, o judesio prie scenos pakankamai nemažai. Grupės grojo… (sudėti setlistus). O jei rimtai, tai teisus Vitalijus sakydamas, jog „Kreator“ buvo vakaro lyderiai. Neteisus sakydamas, kad neabejotini.
Mano flirtas su „Kreator“ prasidėjo labai seniai, o vienas iš pirmų rimtų koncertų buvo būtent „Kreator“ prieš aštuonerius metus Vilniuje. Iki nutrūkusio sprando tada trūko ne daug. Bet bėgo laikas, baigiau mokyklą, tada studijas, pradėjau dirbti. Kas naujo įvyko pas mylimus vokiečius? Išleido porą albumų, tačiau deja vu jausmas lydėjo viso pasirodymo metu. Viskas labai matyta, tačiau ant dūšios taip visai gera buvo.
Mille Petrozza vos juda, Micko Jaggerio pensija tikrai nešviečia. Atskiras išvadas reikėtų pasidaryti dėl savo sceninių dekoracijų. Įsivaizduokite, groji trisdešimt metų, o kažkoks sceninės choreografijos režisierius tau nurodo pusę minutės „šaudyti“ iš kažkokio dūmų šautuvo. Juokinga? Net labai. Ponas Vitalijus čia vėl teisus – užsimerki ir rezultatas tikrai pakankamai puikus, bet jau ir namo laikas.
Garbė užbaigti šį reportažą teko man. Vakaras buvo pakankamai puikus, tačiau pačios grupės labai mėgsta gastroles tikrai ne dėl to, kad negali be kūrybos ir fanų. Tikrai ne. Akivaizdu, kad oriai pensijai dar trūksta. Produktas nors ir be meilės, pavargęs, tačiau vis dar kokybiškas Ačiū jiems už tai.
Nuotraukos: www.fotogriausmas.lt
