Melancholiškas švietėsi tas sausio 13-osios penktadienis. Ne vien todėl, kad išaušo diena, kai minim juodžiausią šiuolaikinės Lietuvos istorijos datą. Artinosi ir gotiškai gūdus koncertas. Bent jau taip buvo galima pagalvoti iš anksto. Reikia prisiminti ir paskutiniu metu aidėjusias diskusijas dėl to, kaip turėtume leisti šią svarbią laisvės apgynimo datą – švęsti ar santūriai minėti. Organizatoriai pateikė savąjį atsakymą. Koks jis?
Nenuostabu, kad pirma grupė ant scenos Pindrops buvo girdėta vienetams. Vyrukai patys pripažino, kad savo koncertus gali suskaičiuoti ant pirštų, nors susikūrė dar prieš trejus metus. Post-punkški dūžiai į lėkštes priminė Soft Moon‘us nors šiaip viskas čia kiek lengviau, ne taip nepatogu tradicinei ausiai ir mažiau shoegaziškų sąskambių. Nešvaresnės sludge‘iškos vietos manosioms ausims davė daugiausiai satisfakcijos, o intensyvesnės šviesos ant scenos – malonino akis. Tokią kombinaciją ir norėtųsi matyti, kaip tęstinumą tolimesniuose grupės ieškojimuose.
Antrieji ant podiumo – Solo ansamblis. Jau šeštus veiklos metus skaičiuojantys muzikantai, ilgą laiką buvo giliame šešėlyje, ir tik visai neseniai išsigrynino savo muzikinį stilių. Savęs atradimas grupei padovanojo puikius praeitus 2016-us metus – užtenka užmesti akį į koncertų sąrašo gausybę ir radijo stočių topus, kad taptų aiški Ansamblio sėkmė. Tas aiškiai atsispindėjo ir tąvakar „Pelėdoje“ – žmonių prisirinko nemažiau nei į vakaro headlinerių pasirodymą.
2011-aisiais groję šiltą dainuojamąją poeziją, galiausiai prisibeldė į klausytojų ausų būgnelius su šalta elektronika. Koncerte Ansamblis kaip jau būdinga tapo grupei – šaltas, solidus, o dainos praturtintos imrpovizaciniais sprendimais sintezatorių pagalba. Regis, tik „Juoda, juoda naktis“ skamba visada taip pat, bet gal čia toks Foje „Laužo šviesos“ reiškinys – kitokios versijos publika tiesiog jau nebeįsivaizduoja. Pasirodymas bendrai paėmus – stipresnis nei vasarą Downtown forest‘e, nors visgi geriausi prisiminimai yra iš Lofto. Vienok, aplankius kelis grupės koncertus iš eilės ir išklausius tą patį „Roboxų“ repertuarą su LMP koveriu, kyla didelis naujo albumo ir kūrinių alkis. Laukiam.
She Past Away – jau pavadinimas stebina savo gramatine forma, o kai paaiškėja, kad toks melancholiškas projektas gimė šiltojoje Turkijoje prisideda dar ir geografinė anomalija. Tačiau, čia greitai įsiterpia patys grupės nariai ir nuramina, kad nors ir dainuoja turkiškai, bet ir anglų kalbos gramatiką moka, o toks interpretacijoms pavaldus pavadinimas duotas sąmoningai.
Iš tiesų du grupės vyrukai atrodo, kaip tipiški pietiečiai – labai žemo ūgio, tamsaus gymio ir juodų plaukų. Regis, jei ne tušas ant akių, tai nulipę parodytų savo donžuaniškus sugebėjimus lietuvių merginoms. Visgi, grupės nariai išlieka susikaupę, rimti iki pat pabaigos. Elektroniniai būgnai, kompiuteriniai elementai ir solo gitara suteikia idealią atmosferą šokiams – labiausiai pašėlę tam uzurpavo dešinį scenos kraštą.
Iš visko mane labiausiai pavergia vokalas – pasiklydęs tarytum rūke, momentais staiga nutrūkstantis, o kai susilieja su gitaros skambesiu – bendram vaizdui suteikia subtilaus pojūčio jausmą. She Past Away sugeba sukurti post-punkiškų ritmų pasiutpolkę ir daro tai kokybiškai. Melancholiškumas ir nesupainiojamos atmosferos sukūrimas, manau, yra tai, kuo ši grupė stipri. Vakaro publika tam paantrino – pasitraukę iš scenos atlikėjai gavo tiek ovacijų, kad grįžę padovanojo šėlstantiems dar keletą kūrinių.
Post-punkiška diskoteka, ošianti publika ir melancholiška atmosfera, – toks apibūdinimas būtų arčiausiai to, kas vyko tą vakarą „Pelėdoje“ Suru.lt dėka. Tad jei iškils dilema – ką veikti sausio 13 kitą kartą – švęsti ar minėti – organizatoriai jums atsakė, kad nebūtinai turi būti vien tiesioginė rimtis. Solidus vakaras. Ačiū.
Nuotraukų autorius: Rytis Šeškaitis